Paslaptingasis majų pasaulis – kas apie jį iki šiol žinoma?

Žodis „majai“ reiškia ir šiuolaikinę žmonių grupę, gyvenančią visame pasaulyje, ir jų protėvius, sukūrusius senovinę civilizaciją, kuri buvo įsikūrusi didžiojoje Centrinės Amerikos dalyje. Majų civilizacija pasiekė savo galios viršūnę pirmajame mūsų eros tūkstantmetyje, o šios kultūros didingų pastatų griuvėsių vis dar galima pamatyti visoje Centrinėje Amerikoje.

 Majų civilizacija pasiekė savo galios viršūnę pirmajame mūsų eros tūkstantmetyje, o šios kultūros didingų pastatų griuvėsių vis dar galima pamatyti visoje Centrinėje Amerikoje.<br>  123rf iliustr..
 Majų civilizacija pasiekė savo galios viršūnę pirmajame mūsų eros tūkstantmetyje, o šios kultūros didingų pastatų griuvėsių vis dar galima pamatyti visoje Centrinėje Amerikoje.<br>  123rf iliustr..
 Majų žaidimo su kamuoliu taisyklės nėra gerai žinomos, tačiau tai, kad klasikiniu laikotarpiu padaugėjo tokių aikštelių, rodo, jog majai ir toliau klestėjo.<br> 123rf nuotr.
 Majų žaidimo su kamuoliu taisyklės nėra gerai žinomos, tačiau tai, kad klasikiniu laikotarpiu padaugėjo tokių aikštelių, rodo, jog majai ir toliau klestėjo.<br> 123rf nuotr.
 Lietaus dievo Chac kaukė.<br> Wikimedia Commons. 
 Lietaus dievo Chac kaukė.<br> Wikimedia Commons. 
 Majų gyvenvietės Joya de Ceren liekanos.<br> Wikimedia Commons.
 Majų gyvenvietės Joya de Ceren liekanos.<br> Wikimedia Commons.
 Majų kaukė, esanti Meksiko sičio antropologijos muziejuje.<br> Wikimedia Commons.
 Majų kaukė, esanti Meksiko sičio antropologijos muziejuje.<br> Wikimedia Commons.
 Mėnulio piramidė.<br> Wikimedia Commons.
 Mėnulio piramidė.<br> Wikimedia Commons.
Majų civilizacijos buvimo vieta.<br>  Wikimedia Commons.
Majų civilizacijos buvimo vieta.<br>  Wikimedia Commons.
 El Castillo piramidė.<br>  Wikimedia Commons.
 El Castillo piramidė.<br>  Wikimedia Commons.
Daugiau nuotraukų (8)

Lrytas.lt

Dec 26, 2021, 6:40 PM

Majų civilizacija niekada nebuvo vieninga – ji susidėjo iš daugybės mažų valstybių, kurių centre buvo miestas, valdomas karaliaus. Kartais stipresnė majų valstybė užvaldydavo silpnesnę ir reikalaudavo iš jos duoklės bei darbo jėgos.

Klajojantys medžiotojai-rinkėjai Centrinėje Amerikoje gyveno tūkstančius metų. Tačiau nuolatiniai kaimai iš tikrųjų atsirado tik tada, kai šie žmonės pradėjo auginti kukurūzus – archeologų vadinamuoju ikiklasikiniu laikotarpiu (1800 m. pr.m.e – 250 m.). Taip pradėjo kurtis ankstyvieji majų miestai.

„Efektyvus ūkininkavimas, pasireiškiantis tankiai apgyvendintais kaimais, buvo ikiklasikinio laikotarpio naujovė“, – savo knygoje „The Maya“ rašo Jeilio universiteto antropologijos profesorius emeritas Michaelas Coe.

Pasak jo, šiuo laikotarpiu ūkininkavimas tapo efektyvesnis – greičiausiai dėl to, kad buvo išvestos produktyvesnės kukurūzų rūšys, o dar svarbiau – dėl to, kad buvo įdiegtas vadinamas „nixtamalio“ procesas. Šio proceso metu kukurūzai buvo mirkomi kalkėse ar panašiame tirpale ir verdami – o tai „nepaprastai padidino kukurūzų maistinę vertę“, rašo M.Coe. Kukurūzai papildė moliūgus, pupeles, čili pipirus ir manijoką, kuriuos maistui jau naudojo majai, 2014 m. žurnale „Journal of Archaeological Science“ paskelbė mokslininkai.

Tuo metu majai tikriausiai patyrė olmekų – civilizacijos, gyvenusios į vakarus nuo jų dabartinėse Meksikos Verakruzo ir Tabasko valstijose – įtaką. Galbūt olmekai iš pradžių sukūrė ilgalaikį kalendorių, kuriuo vėliau išgarsėjo majai, rašo M.Coe. Tačiau 1000 m. pr.m.e. datuojama ceremonijų vieta senovės majų gyvenvietėje Ceibale leidžia manyti, kad majų ir olmekų santykiai buvo sudėtingesni, nei manyta anksčiau. Ceremonijų kompleksas datuojamas 200 metų anksčiau nei panašūs statiniai, kuriuos pastatė olmekai – o tai rodo, kad jie neįkvėpė majų.

Archeologai nustatė, kad ankstyvieji majų miestai kartais būdavo kruopščiai planuojami. Nixtun-Ch'ich mieste, esančiame dabartinėje Gvatemaloje, piramidės, šventyklos ir kiti statiniai buvo išdėstyti kvadratine sistema, kas rodo miesto planavimą. Miestas klestėjo 600-300 m. pr.m.e.

Taip pat buvo sukurta rašto sistema, kurioje žodžiams ar garsams vaizduoti buvo naudojami simboliai, vadinami glifais. Dažnai būdavo rašoma ant pastatų, stelų, artefaktų ir kodeksuose (knygose).

Majų kalendoriaus sistema buvo sudėtinga. „Prieš 1700 metų šnekantieji proto-Ch'olanų – trijų iki šiol vartojamų majų kalbų prokalbės – kalba sukūrė kalendorių, sudarytą iš 18 mėnesių po 20 dienų – ir dar penkių dienų“, – knygoje „The Maya Calendar: A Book of Months“ rašo Naujosios Meksikos valstijos universiteto antropologijos profesorius Weldonas Lambas,

Ši sistema taip pat apėmė vadinamąjį ilgalaikį kalendorių, pagal kurį laikas buvo skaičiuojamas skirtingais vienetais – nuo vienos dienos iki milijonų metų.

B'ak'tunas – tai 144 000 dienų arba beveik 400 metų trukmės kalendorinis ciklas. Majai tikėjo, kad 13 b'ak'tunų apima visą Žemės egzistavimo ciklą. 13-asis b'ak'tunas baigėsi 2012 m. gruodžio 21 d., todėl paplito įsitikinimas, kad tą dieną įvyks pasaulio pabaiga. Tačiau ilgalaikiame kalendoriuje pasaulio pabaiga 2012 m. nebuvo numatyta.

Majai turėjo keletą retai naudojamų vienetų, kurie buvo dar stambesni už b'ak'tunus, todėl galėjo skaičiuoti milijonus metų į ateitį“, – sako archeologas ir majų ekspertas iš Longvudo universiteto (JAV) Walteris Witschey. Milijonų metų laiko vienetas yra įrodymas, kad majai netikėjo pasaulio pabaiga 13-ojo b'ak'tuno pabaigoje.

Pasak Atabaskos universiteto (Kanada) archeologijos profesorės Meaghan Peuramaki-Brown, majų kalendoriaus sistema turi daug panašumų su šiuolaikiniais kalendoriais. „Kelių ciklinių kalendorių (pvz., mūsų Mėnulio mėnesių ir Saulės metų) ir linijinio metų skaičiavimo (pvz., 2020, 2021, 2022 m.) derinys senovės majams būtų buvęs atpažįstamas. Supratus šių sistemų logiką ir mechaniką, panašumai nestebina, nes abi jos pagrįstos bendrais stebimais gamtos reiškiniais“, – žurnalui „All About History“ sakė ji.

Aukščiausias majų civilizacijos taškas

M.Coe rašo, kad senovės majai savo civilizacijos piką pasiekė tarp 250 ir 900 m. Šiuo laikotarpiu, kurį archeologai vadina klasikiniu laikotarpiu, visoje Centrinėje Amerikoje klestėjo daugybė majų miestų.

Civilizacija „pasiekė intelektualines ir menines aukštumas, kurioms tuo metu negalėjo prilygti jokia kita Naujojo pasaulio civilizacija – ir tik nedaugelis Europos civilizacijų, – rašo tyrinėtojas. – Klasikiniam [laikotarpiui] buvo būdinga didelė gyventojų populiacija, klestinti ekonomika ir plačiai išplitusi prekyba“, – teigia jis, pažymėdamas, kad karai taip pat buvo gana paplitę.

Majų civilizacijai įtaką darė Teotihuakanas – iki XV a. buvęs didžiausias Vakarų pusrutulio miestas, įsikūręs apie 50 km į šiaurės rytus nuo dabartinio Meksiko miesto. Apie Teotihuakano įtaką liudija užrašai, rasti majų mieste Tik'ale, dabartinėje Gvatemaloje.

Pagal užrašus ankstyvuoju majų valdovu buvo Siyaj K'ak, kuris galėjo būti kilęs iš Tik'alio – jis į sostą įžengė 379 m. rugsėjo 13 d. Jis pavaizduotas su plunksnomis ir kriauklėmis bei laikantis atlatą (ieties mėtymo įrankį), kuris siejamas su Teotihuakanu, knygoje „Tikal: An Illustrated History of the Mayan Capital“ rašo meno istorikas Johnas Montgomery. Netoli Tik'alio esančioje majų gyvenvietėje El Achiotal aptikta stela taip pat patvirtina mintį, kad Teotihuakanas kurį laiką kontroliavo Tik'alį arba darė jam didelę įtaką, o Teotihuakano karalius nuvertė Tik'alio vadovą ir pakeitė jį savo vasalu.

Daugybė miestų, esančių visame majų pasaulyje, pasižymėjo savitais „pasaulio stebuklais“, dėl kurių jie buvo unikalūs. Pavyzdžiui, Tik'alis žinomas dėl daugybės piramidžių. Bent jau nuo 672 m. miesto valdovai kiekvieno 20 metų laikotarpio (k'atuno) pabaigoje statydavo dvigubą piramidžių kompleksą. Kiekviena iš šių piramidžių buvo plokščiadugnė, pastatyta greta savo dvynės, o kiekvienoje iš keturių jos pusių buvo laiptai. Tarp piramidžių dvynių buvo aikštė, kurioje į šiaurę ir pietus buvo išdėstyti statiniai.

Kitas unikalaus miesto pavyzdys – Copánas, majų miestas šiuolaikiniame Hondūre, žinomas dėl „Hieroglifinių laiptų šventyklos“. Šioje piramidę primenančioje struktūroje yra daugiau kaip 2000 glifų, puošiančių 63 pakopas – tai ilgiausias žinomas senovės majų užrašas. Atrodo, kad glifai pasakoja miesto valdovų istoriją.

Palenkė – majų miestas dabartinėje Meksikoje – garsėja kalkakmenio skulptūromis ir neįtikėtinu Pakalo (vieno iš karalių) kapu piramidės gilumoje. Kai maždaug 80 metų amžiaus Pakalas mirė, jis buvo palaidotas kartu su penkiomis ar šešiomis žmonių aukomis nefrito pilnoje kapavietėje (įskaitant nefritinę pomirtinę kaukę, su kuria jis buvo palaidotas). Jo sarkofage pavaizduotos karaliaus atgimimo scenos ir jo protėvių atvaizdai augalų pavidalu. Kapas buvo iš naujo atrastas 1952 m. ir yra „amerikietiškasis karaliaus Tutamchamono kapo atitikmuo, jei toks galėtų būti“, – „National Geographic“ paskaitoje yra sakęs archeologas Davidas Stuartas.

Ne visas majų gyvenvietes kontroliavo karalius ar elitinis visuomenės narys. Prieš 1400 metų išsiveržus ugnikalniui, pelenuose ir lavoje palaidotoje Čereno gyvenvietėje Salvadore archeologai rado įrodymų, kad čia nebuvo elitinės klasės – o gyvenvietė, atrodo, buvo valdoma bendruomeniškai, galbūt vietos vyresniųjų.

Majų pabaiga?

Priešingai populiariam įsitikinimui, majų civilizacija neišnyko. Tiesa, daugelis pietinių miestų, įskaitant Tik'alį, Copáną ir Palenkę, maždaug prieš 1100 metų buvo apleisti. Kaip galimos to priežastys nurodomos sausros, miškų kirtimas, karas ir klimato kaita. Sausra galėjo atlikti ypač svarbų vaidmenį, o mineralų iš povandeninės olos Belize tyrimas rodo, kad 800-900 m. dalį Centrinės Amerikos nusiaubė sausra.

Tačiau svarbu pažymėti, kad kiti majų miestai – pavyzdžiui, Chichén Itzá – bent jau kurį laiką augo IX a. – ir net vėliau. Chichén Itzá buvo įkurtas maždaug V a., tačiau X a., kai valdžia iš pietinių žemumų persikėlė į Jukatano pusiasalį šiaurėje, tapo vienu svarbiausių majų pasaulio miestų.

Chichén Itzá'oje yra kelios žaidimo kamuoliu aikštelės, tarp jų – didžiausia Amerikoje, ilgesnė už šiuolaikinę futbolo aikštę. Vertikalūs aikštelių žiedai, per kuriuos mesdamos kamuolį komandos bandydavo pelnyti taškus, iškilę virš žemės apie 6 metrus, t. y. maždaug dvigubai aukščiau nei šiuolaikinės NBA lankai. Majų žaidimo su kamuoliu taisyklės nėra gerai žinomos, tačiau tai, kad klasikiniu laikotarpiu padaugėjo tokių aikštelių, rodo, jog majai ir toliau klestėjo.

Kai kuriuose majų miestuose, suklestėjusiuose po IX a., svarbų vaidmenį atliko tarybos namai – bendruomenės žmonių susibūrimo vietos.

Kai XVI a. į Centrinę Ameriką atvyko ispanai, jų atvežtos ligos užgriuvo majus. Be to, ispanai privertė daugelį majų atsiversti į krikščionybę – ir net sudegino senąsias jų religines knygas. Dėl šios priežasties šiandien išliko tiek mažai majų kodeksų.

Tačiau majai gyvena ir šiandien – jų galima sutikti visame pasaulyje. „Milijonai majų gyvena Centrinėje Amerikoje ir visame pasaulyje. Majai nėra vienalytis darinys, viena bendruomenė ar viena etninė grupė. Jie kalba daugeliu kalbų, įskaitant majų kalbas (jukateko, kichės, kekčių ir mopano), ispanų ir anglų. Tačiau majai yra vietinių gyventojų grupė, susijusi tiek su tolima savo praeitimi, tiek su pastarųjų kelių šimtų metų įvykiais“, – žurnale „Expedition“ rašo Richardas Leventhalis, Carlosas Chanas Espinosa ir Cristina Coc.

Mitologinė kilmė

Senovės majai turėjo ir ilgą bei sudėtingą mitologinę savo pačių kilmės teoriją, kurią k'iche majai (gyvenę dabartinės Gvatemalos teritorijoje) užrašė „Popol Vuh“ – „Tarybos knygoje“, rašo C.Coe. Pasak „Encyclopedia Britannicos“, „Popol Vuh“ buvo parašyta tarp 1554 ir 1558 m., ispanų pajėgoms vykdant regiono užkaraivimą. „Popol Vuh“ istorijose pasakojama, kaip protėvių dievai Tepeva ir Q'ukumatzas „ištraukė žemę iš vandens bedugnės ir aprūpino ją gyvūnais bei augalais“.

Sukurti protingas būtybes buvo sunkiau, tačiau galiausiai buvo sukurti žmonės, tarp jų ir didvyriai dvyniai Hunahpu ir Xbalanque, kurie patyrė daugybę nuotykių, tarp kurių buvo ir požemių pasaulio valdovų nugalėjimas. Jų kelionė baigėsi jų tėvo, kukurūzų dievo prisikėlimu. „Atrodo akivaizdu, kad visas šis mitinis ciklas buvo glaudžiai susijęs su kukurūzų derlingumu“, – rašo C.Coe.

Majų dievai

Pensilvanijos universiteto antropologijos profesorius Robert Shareris savo knygoje „Daily Life in Maya Civilization“ pažymi, kad senovės majai tikėjo, jog viskas „įvairiais laipsniais yra persmelkta nematomos galios ar šventumo“, vadinamo k'uh .

„Senovės majų Visatą sudarė kab – arba Žemė (matoma majų tautos sritis), kan – arba dangus viršuje (nematoma dangaus dievybių karalystė) ir xibalba – arba vandeningas požeminis pasaulis (nematoma požeminių dievybių karalystė)“, – teigia R.Shareris.

Majų religijoje urvai vaidino ypatingą vaidmenį – nes jie buvo laikomi įėjimu į požeminį pasaulį. „Tai buvo ypač šventos ir pavojingos vietos, kuriose buvo laidojami mirusieji ir atliekami specialūs ritualai, skirti protėviams“, – rašo mokslininkas.

Jis pažymi, kad senovės majai garbino kelias dievybes, iš kurių svarbiausia buvo Itzamnaaj. „Įvairiais aspektais Itzamnaaj buvo svarbiausių Visatos priešybių jėgų – gyvenimo ir mirties, dienos ir nakties, dangaus ir žemės – valdovas“, – rašo R.Shareris, pažymėdamas, kad „kaip dangaus sferos valdovą“ Itzamnaają majai matė žiūrėdami į Paukščių taką, o dažnai jį vaizduodavo kaip gyvatę arba dvigalvį roplį.

Kitos senovės majų dievybės buvo saulės dievas K'inich Ajaw, lietaus ir audrų dievas Chaak, žaibo dievybė K'awiil – ir daugelis kitų. Majai tikėjo, kad kiekvienas žmogus turi „gyvybinę jėgą“ ir kad šventykloje nuleidus žmogaus kraują, galima dalį šios gyvybinės jėgos perduoti dievui. 2015 m. archeologai identifikavo strėlės antgalį, ant kurio buvo žmogaus, galbūt dalyvavusio kraujo nuleidimo ceremonijoje, kraujo.

Tuo metu kai trūko vandens, majų karaliai ir šventikai rengdavo apeigas su smilkalais, kurios, jų manymu, galėjo prišaukti vėją ir lietų. 2017 m. Belize archeologai aptiko majų pakabuką, ant kurio užrašyta 30 hieroglifų – ir kuris, mokslininkų nuomone, buvo naudojamas šiose ceremonijose. Haliucinogeninės medžiagos taip pat buvo naudojamos religinėse apeigose- taip majai bandydavo susisiekti su dvasiomis ir gauti patarimų, kaip spręsti problemas ar susidariusias situacijas.

Senovės majų religijoje taip pat būta pasakojimų apie pavojingas būtybes – pavyzdžiui, jūros pabaisą Sipaką. Keliose majų gyvenvietėse išnykusių ryklių Carcharodon megalodon suakmenėję dantys buvo naudojami kaip šventosios aukos, o tyrimai rodo, kad pasakojimus apie Sipaką įkvėpė šių didžiulių išnykusių ryklių suakmenėjusios liekanos.

Žmonių aukojimas

Pasak R.Sharerio, žmonių aukos buvo aukojamos ypatingomis progomis. „Tarp majų žmonių aukojimas nebuvo kasdienis įvykis, bet buvo būtinas tam tikriems ritualams – pavyzdžiui, naujo valdovo inauguracijoje, naujo sosto įpėdinio paskyrime, svarbios naujos šventyklos ar pokylių aikštelės pašventinimo ceremonijoje“, – rašo tyrėjas. Jis pažymi, kad aukos dažnai būdavo karo belaisviai.

Chichén Itzá vietovėje aukos būdavo nudažomos mėlyna spalva, kuri, kaip manoma, pagerbdavo dievą Chaaką – ir įmetamos į šulinį. Be to, netoli vietovės žaidimo kamuoliu aikštelės yra skydas, kuriame pavaizduotas aukojamas žmogus. Tai gali vaizduoti laimėjusios arba pralaimėjusios komandos žaidėją, nužudytą po žaidimo.

Dokumentai ir astronomija

R.Shareris pažymi, kad įrašų saugojimas buvo svarbi majų pasaulio dalis ir buvo būtinas žemdirbystei, astronomijai ir pranašystėms. „Registruodami lietaus ir sausros sezonus, majai galėjo nustatyti, kada geriausia sėti ir nuimti derlių“, – teigia knygų autorius.

Be to, „fiksuodami dangaus dievybių (Saulės, Mėnulio, planetų ir žvaigždžių) judėjimą, jie sukūrė tikslius kalendorius, kuriuos buvo galima naudoti pranašystėms“, – rašo R.Shareris.

„Remdamiesi ilgalaikiais įrašais, majai galėjo numatyti planetų ciklus – Mėnulio ir Veneros fazes, net užtemimus, – knygoje pasakoja jis. – Šios žinios buvo naudojamos nustatant, kada šios dievybės bus palankiose padėtyse ir padės įvairių veiklų metu, pavyzdžiui, ceremonijose, karalių inauguracijose, prekybos ekspedicijose ar karų paskelbime“.

Atrodo, kad Veneros planetos judėjimas vaidino ypač svarbų vaidmenį senovės majų religijoje. Dviejose majų knygose, vadinamose Dresdeno ir Groliero kodeksais, yra išsamių įrašų apie šios planetos judėjimą. Senovės majai „tikriausiai vykdė plataus masto ritualinę veiklą, susijusią su įvairiomis Veneros fazėmis“, – sako Kalifornijos universiteto Čikagos studijų fakulteto istorikas Gerardo Aldana.

Tyrimai atskleidė, kad bent jau kai kurie majų kodeksų autoriai priklausė „specifiniam ritualinių specialistų būriui, vadinamam taaj“, – 2015 m. straipsnyje žurnale „American Anthropologist“ rašė tyrėjų komanda. Mokslininkai ištyrė kambarį Ksultane, Gvatemaloje, kur buvo freskos su užrašais – ir nustatė, kad kodeksai buvo rašomi šiame kambaryje, ir kad juos rašė „taaj“.

Raštininkus rengė majų šventikai – ir jie greičiausiai priklausė elitui, nes paprasti žmonės nemokėjo nei skaityti, nei rašyti. Majų rašto sistema yra logosilabinė, joje naudojamos logogramos (žodžius žymintys ženklai) ir silabogramos (skiemenis žymintys ženklai). Egzistuoja daugiau nei 1000 skirtingų majų ženklų, nors vienu metu raštininkai naudojo tik iki 500 ženklų. Šiandien vis dar yra daug neiššifruotų arba gerai nesuprastų ženklų.

Ekonomika ir galia

Majų civilizaciją sudarė keli tvirtus kontaktus palaikantys susiję miestai-valstybės. „Elito ir karališkuoju lygmeniu šie ryšiai pasireiškė oficialiais vizitais, atsitiktiniais valdymais, santuokomis, karais ir bendrais ideologiniais ryšiais“, – sako Peuramaki-Brown.

Kalbant apie ekonomiką, R.Shareris rašo, kad nors žemdirbystė ir maisto rinkimas buvo pagrindinė kasdienio gyvenimo dalis, majai turėjo sudėtingą ekonomiką, galinčią išlaikyti specialistus, taip pat pirklius ir prekybos kelių sistemą. Nors majai nesukūrė monetų kalyklos, įvairiais laikotarpiais jie įvairius daiktus naudojo kaip pinigus. Tai buvo žalvario karoliukai, kakavos pupelės ir variniai varpeliai.

„Galiausiai karalių valdžia priklausė nuo jų gebėjimo kontroliuoti išteklius, – rašo R.Shareris. – Majų valdovai valdė prabangos prekių, naudojamų jų prestižui ir galiai didinti, gamybą ir paskirstymą. Jie taip pat kontroliavo kai kurias svarbiausias (ne vietines) prekes, tarp kurių buvo svarbiausi kasdieniai kiekvienai šeimai reikalingi ištekliai – pavyzdžiui, druska“, – teigia jis, pažymėdamas, kad laikui bėgant majų valdovai valdė vis didesnę ekonomikos dalį.

 

Majų valdovai valdė ne vieni, jiems tarnavo patikėtiniai ir patarėjai, kurie kartais pasirodo ir majų mene.

R.Shareris taip pat pažymi, kad senovės majų darbininkai už rūmų, šventyklų statybą ir viešųjų darbų atlikimą gaudavo atlyginimus. Valdovas, kuriam sekėsi kariauti, galėjo kontroliuoti daugiau darbininkų – ir išieškoti duoklę iš nugalėtų priešų, taip dar labiau padidindamas savo ekonominę galią.

Parengta pagal „Live Science“.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.