Pro skylutę įeinantis ir ant sienos krintantis šviesos spindulys sukurdavo išorinio vaizdo projekciją, kurią dailininkai galėjo tiksliai nukopijuoti.
1826 m. prancūzas Josephas Nicephore’as Niepce’as, naudodamas šviesai jautrų asfaltą, sukūrė būdą atvaizdams ant akmens, stiklo ar metalo gauti – ir pavadino tai heliografija. Graikų kalba tai reiškia „rašau saule“, o vėliau atsirado terminas „fotografija“ – „rašau šviesa“.
Tikrąja fotografijos pradžia laikoma 1839 m. sausio 7-oji. Tądien prancūzų fizikas Dominique’as Francois Jeanas Arago Paryžiuje paskelbė apie dailininko ir fiziko Louis Jacques’o Mande Daguerre’o išradimą – dagerotipiją – ir jį čia pat pademonstravo.
L.J.M.Daguerre’as 1837-aisiais atrado, kad ant sidabro jodidu padengtos plokštelės susidaręs neregimas atvaizdas gali būti sustiprintas ryškinant gyvsidabrio garais. Taip eksponavimo trukmę jis sumažino iki 30 min. – heliografijoje tai trukdavo net 8 val. Bet ir šiuo būdu buvo galima gauti tik vieną nuotrauką.
Daug atvaizdų pulta daryti tik nuo 1841 m., kai anglas Williamas Foxas Talbotas patentavo kalotipiją – pusskaidriame popieriuje jis gavo negatyvą.
1840 m. Austrijoje išrastas fotoobjektyvas. 1888 m. amerikietis George’as Eastmanas sukūrė aparatą, kuriame buvo galima naudoti ritininius fotografinius filmus ir, svarbiausia, fotografuoti lauke. Tai buvo fotoaparatai „Kodak“, savo nepriekaištingą reputaciją išlaikę iki pat skaitmeninės revoliucijos. Bet ją „Kodak“ pramiegojo, ir fotografijos milžinu laikyta įmonė 2012-aisiais paskelbė bankrotą.
1920–1940 m. neatpažįstamai pasikeitė fotoaparatų išvaizda ir konstrukcija: atsirado tolimatinių, veidrodinių mažaformačių, tolimatinių su įtaisytu eksponometru, su automatiniu objektyvo nustatymu į begalybę. Įprastu reiškiniu tapo aparatai su blykstės ir užrakto sinchronizacija, su automatiniu filmo pervyniojimu.
1935 m. JAV išrasta spalvota fotografinė juosta, o 1972-aisiais buvo sukurtas momentinis fotoaparatas „Polaroid“.
Lietuvoje apie fotografiją sužinota jos atradimo metais – tais pačiais 1839-aisiais dagerotipija buvo aprašyta laikraštyje „Kurjer litewski“. 1840 m. Vilniuje pirmą kartą pademonstruotas iš Prancūzijos atvežtas dagerotipas, o 1843 m. įkurta ir dagerotipų studija.
Vilniaus astronomijos observatorijoje 1864 m. buvo įrengtas antrasis pasaulyje po Londono fotoheliografas. Čia nuotraukos buvo kuriamos naudojant sauso kolodijaus plokšteles.
