Mėnesį laiko einamieji darbai atidedami į šalį, visi koncentruojasi į projektą – vyksta intensyvūs skaičiavimai, medžiagų paieška, analizė. Duomenys, brėžiniai nugula į tomus ir pagaliau, pagaliau, mušant paskutinėms duoto termino valandoms pasiūlymas atiduotas! Dar porą savaičių tvyro įtampa, o pašnekesiai kavos pertaukėlių metu biure sukasi tik apie „tai“. Visi sulaikę kvėpavimą laukia lemtingojo verdikto, prakaituoja delnai. Ir štai lemtingas atsakymas – „ne, ačiū, pasirinkome kitą pasiūlymą“.
Taip atrodo ketvirtoji pramonės revoliucija. Apibrėžimas skamba ambicingai ir įkvepiančiai, iškart prieš akis išnyra išmaniųjų technologijų pakeičiamų mechaninių procesų vaizdai, skaitmeninimas ir robotų armijos gamyklose. Tačiau iš tiesų tai šio amžiaus rykštė skaudžiai plakanti pramonininkus, keičianti kur kas daugiau nei technologijas – veikiami verslo vadybiniai, organizaciniai procesai, o į paviršių iškilo problemos, kurių verslas niekada nesprendė ir išeičių vis dar ieškoma.
Baldų gamybos ir prekybos UAB „ArdiLT“ vadovas, architektas Linas Aleksandravičius atviras – dėl besikeičiančios verslo aplinkos priverstas keisti įmonės strategiją ir stabdyti įmonės vystymąsi.
„Neslėpsiu, įmonė turėjo didelių ambicijų, tačiau jas visas esame nupjovę“, – pokalbį pradeda architektas. Turbūt be galo skaudu patirti pralaimėjimą, o jį pripažinti garsiai – vidinio stuburo reikalaujantis žingsnis. „Tai ketvirtosios pramonės revoliucijos pasėkmė, kurios akivzaizdoje mes vis dar statybinėje stadijoje. Mes ruošiamės ją sutikti, bet jokiu būdu dar nesame jai pasirengę – ji mus gniuždo. Kita vertus, mes matome jos naudą. Robotizacija ir gamybos procesų skaitmeninimas yra būtent tai, ko gmaybos sektoriui dabar labai reikia, ypač tokioje kietoje pasaulinėje konkurencijoje.“, – atvirauja Linas Aleksandravičius.
CD stovas, "PlayBoy" dėmesys ir pasikeitusios žaidimo taisyklės
Lino Aleksandravičiaus įmonė įstaigų ir parduotuvių baldus kuria ir gamina daugiau nei trisdešimt metų. Tai tikrai ne naujas žaidėjas gamybos sektoriuje. Anaiptol – bendrovė ne kartą parodė savo gebėjimą lanksčiai sureaguoti į rinkos pokyčius ir priimti naujas galimybes, keisdama savo verslo strategiją ir vaidmenis.
Prieš tris dešimtmečius architekto profesiją Dailės akadamijoje įgijęs L. Aleksandravičius visuomet svajojo apie kūrybą ir apčiuopiamą jos rezultatą: „Tuo laikotarpiu architektūra buvo labai biurokratiška – ne viskas, kas buvo suprojektuojama būdavo ir statoma, dažnai tie projektai nuguldavo į stalčių. Man norėjosi kurti dizainą, tad to ir ėmiausi. Atsiradus kompaktinių plokšetlių laikikliams kilo klausimas, kur visą tą muziką laikyti. Sukūrėme būtent tam skirtą archyvinį stovą sujungę tokias netradicines medžiagas, kaip akmuo, titanas ir plienas. Tai buvo dizaino „bomba“ ir sėkminga verslo plėtros pradžia“ – pasakoja architektas.
Kūrinį reikėjo pamatyti pasauliui. Todėl Linas su kolega išvyko jį pristatyti į parodą Vokietijoje, kur susilaukė netikėtos sėkmės. Pasirodo, vokiečius produkto medžiagiškumas ir koncepcija sužavėjo. Produktas buvo toks sėkmingas, kad pakliuvo į vokiškojo „PlayBoy“ akiratį ir buvo išpublikuotas šalia tokių prabangių vyriškų „žaisliukų“, kaip „BMW“, juvelyrika, laikrodžiai ir kiti.
Tąs syk parodoje pavyko parduoti net 300 egzempliorių ir užmegzti verslo ryšių: „Užsakovas, įsigijęs mūsų laikiklius turėjo parduotuvę Hamburge – pavadinčiau funkcinio dizaino sandėlį, ir ten laikė gausybę mazgų ir konstrukcijų, kurie tuo postsovietiniu metu labai tiko parduotuvėms daryti. Kaičia nieko nebuvo reikėjo labai primityvių metalinių dalykų daiktams eksponuoti ir sudėti. Taip mes žnegėm žingsnį gamyboje – kūrėme sistemas ant kurių būtų galima sudėti daiktus.“
Radosi pirmosios parduotuvės, pirmieji prekiniai ženklai, atsirado pirmieji klientai. „Mes kūrėme parduotuves klientams – augant jiems, tai darėme ir mes. Su kai kuriomis įmonėmis esam jau apie 20 metų. Visi Lietuvos didieji prekiniai ženklai „Kotryna“, „Žaislų planeta“, kai kurios „Aprangos“ parduotuvės buvo mūsų klientai, iš pradžių kūrėme ir gaminome primityvius produktus, paskui jų reikalavimai augo, jie matė pasaulį, jų parduotuvės gražėjo, taip kartu augome ir mes“.
Architektas pasakoja, kad besivystant šalims, atsidarant vis daugiau sienų į rinką atėjo kompanijos milžinės, kaip „Adidas“, „H&M“, „Vodafone“, kurios iš esmės pakeitė žaidimo taisykles. „Atėję pasauliniai grandai nušlavė nemažą dalį nacionalinių verslų – išstūmė juos iš rinkos. Ir mūsų galimybė parduoti ne tik produktą, bet ir savo intelektą menko. Atsirado aukštesnis intelektas diktuojantis projektus. Taip iš kūrėjų tapome gamintojais“, – transformaciją aiškina Linas Aleksandravičius.
Problemą spręsti bando Lietuvos mokslininkai
Dalyvaujant didžiųjų įmonių skelbiamuose individualių baldų užsakymų konkursuose, šiandien gamintojai priversti konkuruoti su visu pasauliu. Visi nori atsiriekti pyrago gabalą, todėl varžytis tenka tiek su kinais, turkais ir didžiąja dalimi Rytų Europos. Tačiau didžiausia bėda ne konkurencija, o laiko ištekliai, kurie skiriami tokiems projektams.
„Už sprendimo dalyvauti konkurse ar ne slypi labai daug subtilybių – turi būti aiškūs algoritmai, į kokį projektą apskritai reikalinga lysti, kodėl tu jį apskritai ėmeisi skaičiuoti – ar tai yra tavo kąsnis. Šiuo metu aš tiesiog uždraudžiau kompanijai dalyvauti tokiuose konkursuose ir skaičiuoti. Suprantu, kad taip užkirtau kelią įmonės vystymuisi, bet jei jos vystymasis turi tokią kainą, tuomet to nereikia. Dabar rūpinamės tais ilgalaikiais klientais, kurie jau mumis tiki dešimt, penkiolika metų, sprendžiam jų klausimus ir tobulinam jiems produktus, kurie mums suteikia laisvę kurti“,- atvirai sako įmonės vadovas.
Ši problema patraukė Lietuvos mokslininkų dėmesį. Išgirdusi apie individualių baldų gamintojų patiriamus iššūkius Mykolo Romerio universiteto profesorė Birutė Mockevičienė, nusprendė pasigilinti į šią temą. „Individualių baldų gamintojų patirtis kuriant naują individualizuotą baldų kompleksą ir vertinant jo kaštus pasirodė įdomi moksline prasme. Iš pokalbių su baldų gamintojais supratome, kad detalus individualaus baldo planavimas tiek konstrukcine, tiek vadybine, tiek ir finansine prasme yra didelė našta gamybos įmonei, lydintis aukštos rizikos suklysti nustatant galutinę produkto kainą. Tuo metu ir kilo idėja pasitelkti mašininio mokymosi algoritmus kainos spėjimui.“ – pasakoja mokslininkė.
Anot B. Mockevičienės pasitelkti dirbtinį intelektą nutarta ne bereikalo: „Mašininis mokymas jau yra tiek išplėtotas, kad eksperimentai su kainos vertinimu įvairiose srityse yra atliekami keletą metų, yra žinomi tinkamiausi algoritmai, liko tik juos adaptuoti būtent baldų sektoriaus įmonių specifikai, atrinkti reikšmingiausius elementus. Bet mes taip pat supratome, kad vien mašininio mokymosi gali nepakakti ateities sprendimams daryti. Todėl pasiūlėme sulieti mašininio mokymosi pajėgumus su ekspertiniu vertinimu. Taip kilo idėja kurti prototipą-sistemą dėl įtraukios kainos vertinimo, kai ekspertai gali „patikslinti“ dirbtinio intelekto siūlomą atsakymą.“
Taip gimė projektas, kurio metu Lietuvos mokslininkų, inžinierių ir IT specialistų komanda net ketverius metus kūrė dirbtinio intelekto įrankį, gebantį vos per 30 minučių nustatyti gaminio kainą, įvertinant gamybos laiką, rinkos sąlygas, medžiagų sąnaudas ir daugelį kitų dedamųjų.
„Tikimės, kad projektas spręs ne tik Lietuvos baldų gamintojų problemas dirbant su individualizuotu užsakymu. Manome, kad padėsime gamintojams kitaip pasižiūrėti į savo gamyboje kaupiamus duomenis, jų vertę pačių konkurencingumui. Be to suliejus dirbtinį intelektą su žmogiškuoju, savo įmonės darbuotojų, intelektu galima verslo veiklos efektyvumą padidinti kartais“, – aiškina profesorė.
