Vasario 24 d. Rusijos kareiviai įsiveržė į Ukrainą. Iškart po to „Prosvešenije“ (liet. „Švietimas“) grupės – vienos didžiausių ir seniausių mokomosios ir pedagoginės literatūros leidyklų šalyje – darbuotojai buvo paraginti iš visų mokyklinių vadovėlių pašalinti „neteisingas“ nuorodas į Ukrainą ir Kijevą. Laisvasis Rusijos žiniasklaidos projektas „Mediazon“ kalbėjosi su leidyklos redaktoriais apie istorijos, geografijos ir literatūros „valymą“.
Prasidėjus karui Ukrainoje, „Prosvešenije“ darbuotojai gavo neformalų vadovybės nurodymą rusų kalbos vadovėliuose kuo mažiau minėti Ukrainą ir Kijevą – tą „Mediazon“ nurodė trys leidyklos redaktoriai – kurie visi prašė išlaikyti jų anonimiškumą.
Prašymą pašalinti „neteisingas“ nuorodas į Ukrainą pavaldiniams perdavė jų vadovai per „konfidencialų“ susitikimą. Be to, „Mediazone“ pašnekovai teigia, kad kiekvienas „Švietimo“ darbuotojas įsidarbindamas pasirašo „daugybę dokumentų dėl tarnybinės informacijos neatskleidimo“ – už tokių susitarimų pažeidimą gali būti iš karto atleistas iš darbo.
Pasak leidyklos redaktorių, prasidėjus karui, jie gali būti atleisti iš darbo už bet kokią antikarinę poziciją – pavyzdžiui, peticijų pasirašymą, rašymą socialiniuose tinkluose ar dalyvavimą protestuose. „Esame leidykla, leidžianti literatūrą, kuri daro įtaką jaunosios kartos protams. Susilaikykite nuo kitokio nei oficialus požiūrio reiškimo socialinėje žiniasklaidoje“, – vadovybės žodžius perpasakojo leidyklos darbuotojas.
„Mediazone“ šaltiniai įsitikinę, kad vadovai yra pasirengę įgyvendinti savo grasinimus. Anksčiau leidykloje jau buvo atleidimų už politinius pareiškimus socialiniuose tinkluose: vienas iš istorinės literatūros skyriaus redaktorių neteko darbo už įrašą socialiniame tinkle „Facebook“. „Niekas jūsų čia per prievartą netempė, tad jei esate nepatenkinti, parašykite pareiškimą“, – tokia, pasak darbuotojų, buvo vadovybės pozicija.
Redaktoriai pabrėžia, kad „viskas labai formalizuota – yra įsakymai ir aplinkraščiai, kiekvieną mėnesį pasirašomi dokumentai. Tačiau savo darbą jie vadina įdomiu ir svarbiu, todėl bijo jį prarasti.
Iki 1991 m. „Prosvešenije“ buvo pagrindinė vadovėlių leidykla TSRS, bet vėliau prarado vadovėlių leidybos monopolį. Valstybinė leidykla susidūrė su keletu didelių konkurentų – privačių bendrovių. Dešimtajame dešimtmetyje ir dutūkstantųjų pradžioje Rusijos mokytojai patys sprendė, kokius vadovėlius pasirinkti moksleiviams, dažniausiai juos pirkdavo tėvų lėšomis, o valstybė tik sudarydavo rekomenduojamos literatūros sąrašą.
2011 m. leidybos grupės „Olma“ įkūrėjai Vladimiras Uzunas ir Olegas Tkačas privatizavo bendrovę „Prosvešenije“, o investuotoju tapo milijardierius Arkadijus Rotenbergas – vadinamas senu Vladimiro Putino pažįstamu. 2013 m. verslininkas tapo bendrovės „Prosvešenije“ valdybos pirmininku ir vienu iš savininkų.
„Meduza“ pažymi, kad beveik tuo pat metu, kai į leidybos verslą atėjo A.Rotenbergas, gavęs didžiausias valstybines sutartis Rusijoje, valstybė vėl tapo pagrindine vadovėlių pirkėja. 2012 m. priimtas Švietimo įstatymas įpareigojo aprūpinti moksleivius vadovėliais biudžeto lėšomis, o Švietimo ministerija sugriežtino atrankos taisykles, pagal kurias vadovėliai įtraukiami į biudžeto viešųjų pirkimų planą. Todėl vis mažiau leidyklų galėjo įtraukti savo produkciją į federalinį rekomenduojamų vadovėlių sąrašą.
Vėlesniais metais „Prosvešenije“ nusipirko kelias konkuruojančias leidyklas, ir jos valstybinių užsakymų apimtis išaugo nuo trijų iki devynių milijardų rublių, o pajamos padvigubėjo nuo 8 iki 16 milijardų. „Dabar leidykla gauna beveik 80 proc. valstybės pinigų, kurie skiriami vadovėliams pirkti: tai yra 11-12 mlrd. rublių per metus“, – prieš trejus metus rašė „Meduza“.
Daugiau jokios Kijevo Rusios
Pirmąją karo dieną, vasario 24-ąją, „Švietimo“ redakcija gavo žodinį nurodymą sumažinti nuorodas į Ukrainą ir Kijevą.
Tačiau „išvalyti“ Ukrainą ir Kijevą iš vadovėlių buvo imtasi kur kas anksčiau, prisimena „Mediazonos“ pašnekovai: po 2014 m. vadovėlių autoriai ir redaktoriai stengėsi kuo rečiau ir atsargiau minėti Ukrainą. Tačiau net ir atsižvelgiant į pastarųjų kelerių metų „valymus“, po vasario 24 d., pasak redaktorių, jiems teko „išbraukti apie 15 proc. tekstų“.
Prieš kelerius metus buvo ir primygtinai rekomenduojama pašalinti Ukrainos vėliavas ir pakeisti jas bet kurių kitų šalių vėliavomis. Jei skyriuje reikėjo pateikti sostinės pavyzdį, Kijevas būdavo keičiamas kita sostine. „Porą kartų teko nuimti ir JAV vėliavą – bet ten paprasčiau, savo programoje neskiriame daug dėmesio pasaulio istorijai“, – pasakoja vienas iš leidyklos darbuotojų. Dabar redaktoriai turi pašalinti ir Ukrainos paminėjimą, kur tik įmanoma.
„Tai reiškia, kad mums tenka užduotis padaryti taip, tarsi Ukrainos paprasčiausiai nebūtų“, – teigia kitas darbuotojas. – Daug blogiau, kai vadovėlyje tiesiog neminima tokia šalis. Žmogus užauga neturėdamas žinių apie šalį, todėl jam daug lengviau patikėti tuo, ką apie ją pasakoja televizija“.
Sunkiausia tiems, kurie dirba su istorijos vadovėliais: dažnai neįmanoma pašalinti nuorodų į Ukrainą ir Kijevą nesugadinant turinio, tenka keisti formuluotes į „saugesnes“.
„Tačiau, jei įmanoma, geriau iš viso neminėti Ukrainos. Dabar Kijevas dažniausiai minimas atsižvelgiant į tai, kad jis buvo Kijevo Rusios sostinė – ir kad mes Kijevą išvadavome“, – pasakojo vienas iš pašnekovų.
Anot jo, svarbus kontekstas: „Galima minėti, kaip mes išgelbėjome Kijevą, bet nebegalime kalbėti apie jokią savarankišką Ukrainą kaip šalį. Kartą paminėjome, kad susikūrė Kijevo Rusia – bet paskui ją tiesiog vadinome Rusia. Kijevas yra jos sostinė, – teigė leidyklos darbuotojas. – Kad ir kaip keistai tai skambėtų, geriausias variantas būtų pakeisti eilutę „Vladimiras pakrikštijo Kijevą“ žodžiais, kad jis „pakrikštijo sostinę“.
Kartais redaktorius gali pats sugalvoti naują formuluotę, kad paminėtų Ukrainą, tačiau dažnai vadovai tiesiog pateikia jau paruoštas pastraipas: „Tokiu atveju galime tik šiek tiek pakoreguoti, kad tai jau nebūtų visiškai kanceliarinis atvejis“.
Taip, pavyzdžiui, kai kuriuose aplinkinio pasaulio vadovėliuose buvo perrašytas skyrius apie kronikininką vienuolį Nestorą.
„Niekas mums nedraudė rašyti, kad jis savo „Pasakojimą apie praėjusius laikus“ parašė Kijevo Pečorų lauroje, – aiškino redaktorius, – Bet tai buvo pašalinta darant prielaidą, kad vadovėlį ruošiasi nagrinėti ekspertai, o mes visi žinome, ką jie galvoja ir prie ko tai gali privesti. Tad dabar mes tik turime vienuolį Nestorą, kuris parašė „Pasakojimą apie praėjusius laikus“. Ir viskas.
Vadovėliai, kuriuose neminima Kijevo Pečorų laura, šiuo metu yra dar tik pradiniuose redagavimo etapuose, juos mokyklose bus galima rasti tik kitais mokslo metais.
Kitais metais leidykla planuoja išleisti vieną iš vadovėlių be autoriaus pavardės ant viršelio – nes autorius yra Ukrainos pilietis, o jo pavardė apie tai „akivaizdžiai užsimena“. „Knygos viduje, kitoje pusėje, kur tai parašyta smulkiu šriftu, mes, žinoma, nurodome autorių – tačiau pašalinome autorių iš viršelio“, – sakė leidyklos darbuotojas.
Siūlė uždrausti ir metabolizmą
Balandžio pradžioje leidyklos darbuotojai iš savo vadovų gavo informacinį biuletenį, kuriame jų buvo prašoma iš savo darbinės korespondencijos signatūrų pašalinti nuorodas į „Facebook“ ir „Instagram“ puslapius – o iš vadovėlių, su kuriais jie dirba, pašalinti nuorodas į užblokuotus socialinius tinklus. Taip pat draudžiama minėti bendrovę „Meta“, kuri pripažinta ekstremistine organizacija.
Leidykla jau seniai naudoja automatinį kompiuterinį teksto tikrinimą. Kadangi „uždraustų“ žodžių paiešką atlieka robotas, dažnai pasitaiko kuriozų: pavyzdžiui, programinė įranga aptiko, kad biologijos vadovėliuose minima uždraustoji „Meta“ – mat tas pats raidžių derinys buvo rastas žodyje „metabolizmas“. „Žinoma, kompiuteris tik suranda žodžių derinį, o sprendimą savo atsakomybe priima redaktorius“, – aiškino vienas iš „Mediazone“ pašnekovų.
„Turime prisipažinti, kad laikomės savicenzūros, – patikslina kitas redakcijos darbuotojas. – Daugelis žmonių per daug save cenzūruoja ir pašalina net nekaltas nuorodas į žodžius, kuriuos jiems liepiama „išvalyti“.
Pagal leidyklos sudarytą grafiką, kas penkerius metus turi būti tikrinamas bet kurio vadovėlio tinkamumas – tačiau nuo 2014 m. patikros atliekamos daug dažniau. „Jūs suprantate, kad istorijos ir socialinių mokslų vadovėliai yra labiausiai cenzūruojami, švytuoklė svyruoja ir vadovėlis tuoj pat pataisomas“, – „MediaZone“ sakė pašnekovas.
„Po Krymo užgrobimo jie taip pat skubiai visur įterpė informaciją ir apie Krymą“, – teigia ir vienas buvęs leidyklos darbuotojas. – Tiesą sakant, dabar visos švietimo leidyklos yra pavaldžios V.Uzunui ir O.Tkačui, o jie paklūsta tik A.Rotenbergui, todėl toks įsakymas, jei buvo duotas, buvo duotas visiems iš karto. Nepriklausomų leidėjų, galinčių kurti vadovėlius, šiuo metu rinkoje paprasčiausiai nėra“.
Kliūna ne tik Ukraina
Kartais budrūs moksleivių tėvai skundžiasi ir dėl kitokio vadovėlių turinio, prisimena vienas redaktorius: „Populiariausi skundai yra dėl dailės ir rusų kalbos vadovėlių. Meno, nes – o Dieve mano, ten yra antikvarinių statulų! O rusų kalba dėl programos sudėtingumo – pavyzdžiui, kodėl mes apkrauname vaikus žodžių, kurių jiems niekada neprireiks, transkripcijomis?“.
„Mediazone“ teigimu, net meno istorijos vadovėlių redaktoriai taiko savicenzūrą: jie stengiasi vengti bet kokio nuogumo atvaizdavimo, tarp antikvarinių statulų parenka aprengtas arba apkarpo nuotraukas taip, kad kadre liktų tik neapnuoginta skulptūros dalis. „Tačiau visada atsiranda atidžių tėvų, kurie randa vieną paveikslėlį ir skambina mums šaukdami: „Aš penktos – penktos! – klasės vadovėlyje radau šitą nepadorybę, jūs ten vaikams rodote nuogas tetas!“ – apgailestavo redaktorius.
Jis sako, kad dažnai tėvų skundai pasiekia absurdo ribą. Kartą leidėjui piktai paskambino keturiolikmetės mergaitės tėvas, kuris rusų kalbos vadovėlyje pamatė frazę „baigęs žmogus“ (rus. конченый человек): „Jis paaiškino, kad niekada neleis savo dukrai sakyti tokių žodžių. Negalėjome suprasti, kas negerai su šiuo žodžių junginiu, jis kažkur iš Antono Čechovo laikų. Tačiau šiuolaikiniai žmonės, žiūrintys pornografiją, turi kitokias asociacijas“.
Daug skundų siunčiama tiesiai Švietimo ministerijai, kuri „nesigilindama“ persiunčia juos leidyklai, kuri savo ruožtu jau negali tiesiog ignoruoti skundų, sako „Prosvešenije“ redaktorius.
„MediaZone“ šaltinių teigimu, net jei redaktorius bando apginti tam tikrą „uždraustą“ žodį ar vaizdą, kituose darbo etapuose jis vis tiek gali būti „pašalintas“. Ir gerai, jei tai nutinka ne paskutiniame etape, kai vadovėlį tvirtina Švietimo ministerija – nes tokiu atveju atsakingasis redaktorius „gali sulaukti bėdų“.
„Reikia pripažinti, kad geri autoriai nesulaukia daug pataisymų. Vadovėlių autoriai taip pat nėra kvailiai ir stengiasi būti tiksliais, ypač sudėtingais klausimais – Stalino asmenybės kulto, Ivano Rūsčiojo, visų tų dalykų, kurie svyruoja pirmyn ir atgal kaip švytuoklė“, – sakė „Mediazone“ pašnekovas. – Tačiau daug kur tenka išbraukti Ukrainos paminėjimą. Neseniai buvo atvejis, kad rusų kalbos vadovėlyje [autoriai] paminėjo Černigovą ir Lvovą, [o redaktoriai] juos skubiai pakeitė kitais miestais“.
