Liko mažiau nei savaitė iki gegužės 9-osios – šventosios Kremliaus „Pergalės dienos“. Rytų Ukrainoje tęsiasi mūšiai, tačiau Rusijai iki šiol nepavyko laimėti mūšio dėl Donbaso. Kalbama apie dar vieną okupantų planų žlugimą. Atsižvelgiant į tai, Ukrainos kariams svarbu suprasti – ko tikėtis iš priešo?
Ukrainos gynybos ministerijos Centrinės žvalgybos valdybos (GUR) vadovas Kyrylo Budanovas sistemingai ieško atsakymų į šį klausimą.
Ukrainos portalas „NV“ su vyriausiuoju karinės žvalgybos karininku kalbėjosi apie tai, kas vyksta okupuotose Ukrainos žemėse ir fronte, ar Rusijoje bus skelbiama mobilizacija ir kaip Maskvos diktatorius „parduos“ jos būtinybę savo žmonėms.
– Chersone rusai balandžio 27 d. ketino surengti pseudoreferendumą. Tačiau jų planai pasikeitė, nieko neįvyko. Ką jie planuoja daryti su Chersonu?
– Rusams labai stipriai trūksta darbuotojų. Tie asmenys [potencialūs kolaborantai], kuriais jie rėmėsi prieš karą, daugeliu atvejų visiškai nepasiteisino. Nemažai žmonių sutiko bendradarbiauti, tačiau gana mažas procentas tų, kurie tai padarė, iš tikrųjų sugeba tvarkyti bent dalį miesto. Todėl pagrindinė problema – darbuotojų trūkumas.
Kitas klausimas: ką jie nori sukurti? Liguistoje Rusijos vadovybės galvoje yra dvi idėjos, kurias jie puoselėja. Pirmoji – Rusijos imperijoje trumpą laiką gyvavusios Tavrijos provincijos atkūrimas. Tai Krymo, Chersono srities, iš dalies Mikolajivo srities ir net šiek tiek Donecko srities bei Zaporožės teritorija, kurios administracinis centras būtų Simferopolis. Tai yra idėja, kurios jie siekia dabar.
Antroji mintis, kuri retai girdima, bet vis dėlto egzistuoja – tai vadinamasis Dangiškasis miestas. Tai Odesos sritis, Chersono sritis, dalis Mikolajivo srities, Dniepro miestas ir dalis Donecko srities. Buvo tokia koncepcija. Dar kartą sakau: tai liguistos vizijos.
Bet tai dvi beprotiškos idėjos, į kurias jie žiūri rimtai ir kurias dabar bando realizuoti.
– Dabar iš Chersono srities eksportuojami grūdai ir traktoriai. Ką Rusija nori ten nuveikti? Sukelti badą?
– Žinoma. Jie bandys sukelti demografinę krizę, o vėliau – humanitarinę. Tik tada jie galės susidoroti su dauguma gyventojų. Labai lengva manipuliuoti gyventojų nuotaikomis, kai iš žmonių viskas atimama ir tada siūloma humanitarinė pagalba. Užuot išleidę milijonus, jie išleis centus, duos trupinėlį duonos.
– Ar okupantai pamatė, kad gyventojai jų nepriima, todėl ruošiasi eiti tokiu keliu?
– Visiškai nepriėmė. Ir jie eina genocido keliu, nieko naujo ten nėra.
– Dabar vyksta didelis mūšis dėl Donbaso. Ko rusai nori šiuo mūšiu – įtraukti laikinai užimtąsias teritorijas į Rusijos Federaciją?
– Dabar jie vis dar kryžkelėje. Tik vis dėlto ne jie, o jis – Rusijos Federacijos prezidentas: ten nusprendžia vienas žmogus. Jis nėra priėmęs galutinio sprendimo, ar bandyti priimti vadinamąjį Donbasą į Rusiją, ar palikti jį kaip trečiąją teritoriją. Tačiau kai kurių žingsnių jau buvo imtasi. Tarp jų svarbiausias yra [LDNR projekto] kuravimo perdavimas iš Surkovo [Vladislavas Surkovas, buvęs Rusijos prezidento pavaduotojas, atsakingas už užsienio teritorijas] pirmajam Rusijos prezidento administracijos vadovo pavaduotojui Sergejui Kirijenkai. Šiems procesams jie ruošiasi, tačiau galutinio sprendimo dar nėra.
– Nuo ko priklausys šis sprendimas?
– Nuo daugelio veiksnių. Pirma, jiems reikia viso Donbaso. Nes net ir sergančiam protui atrodys neteisėta, jei viena Donbaso dalis valdoma, o kita – ne. Jiems reikia, kad visas Donbasas nominaliai pasakytų, jog Donbaso žmonės priėmė sprendimą.
– Kodėl iš to paties Mariupolio teritorijos žmones veža į Rusiją – ir jau labai daug išvežama?
– Pažvelkime į istoriją – jie visada taip darydavo. Sovietų Sąjunga taip darė visose teritorijose, o Rusija tęsia šią gėdingą praktiką. Kodėl tai daroma? Pirma – vietinių gyventojų pakeitimas rusais, siekiant pakeisti socialinį ir demografinį vaizdą regione. Antra – perkėlimas. Pažiūrėjus, kur jiems siūloma vykti, tai išskirtinai depresiniai regionai, kur pagrindinis kontingentas – neišsilavinę neprofesionalūs žmonės. Palyginti su jais, Mariupolio gyventojai – genijai ir Nobelio premijos laureatai. Taip jie gauna kvalifikuotą ir labai mažai apmokamą darbo jėgą – žmonės bus vos ne vergijoje. Tai grynai pragmatiškas požiūris.
– Kiek dabar išplitęs partizaninis judėjimas okupuotuose kraštuose? Anksčiau tokio juk nebuvo išvis?
– Negaliu sakyti, kad nebuvo. Kariaujame su Rusija aštuonerius metus, o okupuotose teritorijose partizaninis judėjimas vyksta. Tik jis vadinamas skirtingai. Dabar populiarėja posakis „partizaninis judėjimas“ arba „pasipriešinimo judėjimas“. Pavadinimai skirtingi, bet rezultatas tas pats – tai laikinai okupuotose teritorijose Ukrainos valstybei lojalūs vietos gyventojai, kurie visokeriopai padeda versti okupantą. Jų dėka okupuotose teritorijose buvo atlikta gana daug veiksmingo priešo naikinimo operacijų. Nuo artilerijos ir orlaivių valdymo ir reguliavimo operacijų iki konkrečių priešų pašalinimo operacijų.
– Kokios didžiausios problemos dabar Rusijos kariuomenėje? 2-3 dienų karas jiems nepasisekė.
– Tiesiog išryškėjo visos Rusijos kariuomenės problemos.
Tai buvo puikūs viešieji ryšiai. Viskas, kam jie išleido pinigus, tai buvo Rusijos kariuomenės didybės pasaulyje demonstravimas. Dabar visi pamatė – didybės nėra. Buvo neįmanoma palyginti Rusijos ir Ukrainos karinio potencialo – prieš prasidedant šiam karo etapui, kurio pradžia tapo vasario 24 d. – atrodė, kad Rusijos Federacija dešimteriopai, o kai kuriais atžvilgiais ir dvidešimt kartų pranašesnė. Tačiau tikri karo veiksmai parodė tikras problemas: jie, žinoma, turi kiekybinį rodiklį, bet ne kokybinį.
Antra, gana žema motyvacija. Per šį laiką patirti nuostoliai jiems daro didelę įtaką. Rusija jau perėjo prie slaptos mobilizacijos ir artimiausiu metu ruošiasi skelbti atvirą mobilizaciją. Man labai įdomu – kaip jie tai paaiškins saviškiams? Kam Rusijai su jos, kaip sakoma, pirmąja ar antrąja pasaulyje kariuomene, reikalinga mobilizacija – kai pagal jų oficialius pranešimus viskas vyksta pagal planą, o Ukraina kaip karinė mašina yra niekas?
Remdamasis tam tikrais faktais, galiu daryti prielaidas, kad mobilizacija bus vykdoma per prizmę, kad Rusija kariauja ne su Ukraina, o su anglosaksų pasauliu. Būtent tokia paradigma bus pateikta Rusijos visuomenei.
– Anksčiau sakėte, kad Rusija ruošia teroristinius išpuolius savo teritorijoje, kad išprovokuotų dar didesnę neapykantą ukrainiečiams...
– Atsiprašau, bet pertrauksiu. Ką reiškia „ruošia“? Ji jau gana aktyviai jiems diriguoja. Pažiūrėkite, kas vyksta. Daug sprogimų, daug sunaikintų objektų – o Rusija dėl visko kaltina tik Ukrainą. Pažvelkite į situaciją, pavyzdžiui, Padniestrėje. Žinoma, tai gera pozicija – dėl visko kaltinti Ukrainą. Bet kaip visi tie įvykiai išvis įmanomi? Ar kas nors gali paaiškinti?
– Ar Padniestrė yra didelė grėsmė Ukrainai?
– Tai nėra didelė grėsmė. Tačiau tai yra viso regiono destabilizavimo veiksnys: Rumunijai, Moldovai ir mums.
– Ar Rusija gegužės 9 dieną planuoja skelbti mobilizaciją?
– Taip, jie ruošiasi. Dabar „Rosreserv“ (valstybinių rezervų federalinė agentūra, lrytas.lt) pradėjo tikrinti, ką jie iš tikrųjų turi sandėliuose, ir vertina, ar galima skelbti mobilizacijos įsakymą. Tai absoliučiai būtinas žingsnis prieš prasidedant realiai mobilizacijai.
– Koks Kremliaus planas gegužės 9-ajai? Pergalė Donbase?
– Tai jų tikslas – bet to nebus, jie nespės. Jokiu būdu nespės.
– Kokios nuotaikos Rusijos kariuomenėje tarp kariaujančių? Ukrainiečių kariškiai sako, kad rusai net savo aukų kūnų iš mūšio lauko nepasiima. Rusijos kareiviai mato, kad jie turi didžiulių nuostolių. Rusijos propaganda apie visa tai nutyli, bet kariuomenės viduje tai turėtų būti žinoma?
– Žinoma, jie tai supranta. Rusijos kariuomenė visiškai demotyvuota. Tačiau yra karinė vertikalė – jiems ateina komandos, ir jie priversti jas vykdyti. Nori nenori, bet yra įsakymas ir tu jį įvykdysi. Jei to nepadarysi, sėsi į kalėjimą, yra daug įvairių variantų. Todėl jų moralinė būklė nėra reikšminga. Jie vykdys įsakymą.
– Žiniasklaida pranešė, kad prie Iziume esą buvo sužeistas Rusijos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo viršininkas Valerijus Gerasimovas. Tiesa ar ne, patvirtinimo nėra, tačiau bet kuriuo atveju visa personalo vadovybė buvo išsiųstą į Iziumą. Kodėl?
– Grįžkime prie mūsų pokalbio pradžios – darbuotojų trūkumo. Tai yra problema. Daugybė Rusijos generolų, vyresniųjų vadovybės štabas „nusileido“ vadovauti batalionams, o kai kuriais atvejais – ir kuopoms.
Susilaikysiu nuo komentarų apie V.Gerasimovo būklę, bet jei jis buvo priverstas eiti tiesiai į frontą, kažkas turėjo nutikti. Kas nutiko? Yra tik viena priežastis – neįvykdyti planai judėti į priekį. Okupacija žlunga, jie neturi laiko. Jie turėjo pagrindinį terminą – spėti „specialiąją operaciją“ pabaigti iki balandžio 24 dienos, tai visiškai nepavyko.
Antroji data – operaciją Donbase užbaigti iki gegužės 9 d. Jei to nepadarys, politinis viso proceso koloritas dar labiau apsunks. Kaip Putinas surengs paradą? Ką jis pasakys? Kalbėkite apie karą su anglosaksų pasauliu – vienus tai įtikins, kitus ne. Putinas negali pripažinti, kad pralaimi Ukrainai. Jam reikia parodyti kokį nors rimtą priešininką, kuris sakytų: „Gal šiek tiek pralaimėsime, bet Ukrainai nepralaimėsime“.
– Kas vyksta aplink Putiną? Buvo informacijos apie areštus FSB viduje, o kas nutiko Surkovui, nežinoma.
– Tam tikru mastu buvo atlikti tam tikri valymai. Tačiau tai, ką teigia dauguma žiniasklaidos priemonių, yra šiek tiek perdėta.
– Kas perdėta?
– Šių valymo kiekybinė ir kokybinė sudėtis. Taip, vyksta labai reikšmingi pokyčiai tarp karinės vadovybės, karinių padalinių vadų, kariuomenės vadų ir panašiai. Tai nelabai vieši žmonės, o žiniasklaida apie tai nelabai rašo.
Yra tam tikrų pokyčių – ir tam tikras skaičius žmonių suimta slaptosiose tarnybose. Pavyzdžiui, visi žino generolą Serhijų Besedą, kuris FSB buvo atsakingas už operatyvinės informacijos apie Ukrainą teikimą. Beje, su juo šiek tiek susijusi istorija apie Medvedčiuko finansavimą.
Tačiau nėra to vaizdo, kurią visi norėtų matyti. Deja, nėra įkalinti tūkstančiai. Yra keletas pakeitimų – jiems reikia paskirti atpirkimo ožį. To jie ir ieško.
– Ar Medvedčiuko Rusijai visai nereikėjo?
– Atsakysiu šiek tiek bendrai: niekam pasaulyje nereikia išdavikų, net Rusijai. Ji juos naudoja, bet paskui išmeta. Visus.
– Apima jausmas, kad Vakarai pagaliau patikėjo, jog Ukraina gali laimėti šį karą. Nuspręsta dėl lend-lizo, bus tiekiami ginklai. Jei Ukraina išgyvens mūšį dėl Donbaso, bus lūžis jos naudai. Tačiau Rusija tikrai bandys ką nors padaryti. Ar reali branduolinio smūgio grėsmė?
– Galimybė panaudoti taktinius branduolinius ginklus buvo visada. Naudoti strateginius branduolinius ginklus nėra prasmės, nes esame pakankamai arti vienas kito. Tačiau taktiniai branduoliniai ginklai ir jų panaudojimas tiesiog paspartins Rusijos pabaigą.
Ir yra tik du variantai, kaip tai gali baigtis.
– Kokie?
– Pirmasis – Rusijos padalijimas į tris ar daugiau dalių. O antrasis – santykinis Rusijos Federacijos teritorinio vientisumo išsaugojimas keičiantis vadovybei. Pastaruoju atveju naujasis vadovas sakys, kad Rusija su visais šiais procesais neturi nieko bendra, tai buvo liguistas diktatorius, o šalis ne prie ko. Tokiu atveju Rusija atsisakys visų savo okupuotų teritorijų – nuo Japonijos salų iki Vokietijai priklausiusio Karaliaučiaus.
Tokie štai du būdai. Dauguma Rusijos karinės ir politinės vadovybės tai žino. Ir todėl yra tiek daug bandymų užmegzti dialogą su Vakarų pasauliu, nepaisant oficialios retorikos, kurią jie visi naudoja. Tačiau neoficialus – visai kitoks: jie bijo prarasti turtą. Ir jie supranta, kuo tai jiems labai greitai pasibaigs.
Nesijaudinkite, Ukraina laimės.
– Ar gali baigtis taip, kad karas baigsis ir Putinas liks gyvas?
– Palikti jam kelią trauktis – viena iš strategijų, tačiau tai beveik nerealu. Jis yra karo nusikaltėlis viso pasaulio akyse. Tai jo galas, jis pats įstūmė save į aklavietę.
Parengta pagal NV.ua
