„Prieš kelias dienas turėjau progą pasikalbėti apie Rusijos ateitį. Manau, kad tai svarbi tema, nes iki šio režimo pasikeitimo Europoje nebus ilgalaikės taikos – tačiau po pasikeitimo viskas priklausys nuo to, kaip jis įvyks“, – rašo M. Chdorkovskis.
Jo nuomone, yra keturi galimi Rusijos valdymo modeliai, kurių raida yra nuspėjama:
Pirmas. Putinui pasitraukus, valdžia vis tiek priklausys Putinui, o Rusija tęs imperinę politiką. Kadangi putinistams reikia išorinio priešo – kad konsoliduotų visuomenę ir surinktų duoklę iš regionų, surenkančių 60 proc. mokesčių, o paskui išdalytų pinigus mainais už lojalumą – pilietiniai ir imperialistiniai karai tęstųsi. „Viskas liūdna. Šalis žlugs, jei nesudegs branduolinio karo liepsnose. Bet kai tai įvyks – jei jis nesudegs – bus pasirinkta viena iš likusių trijų galimybių“, – rašo M.Chodorkovskis.
Antrame scenarijuje Rusija galutinai žlugs. Ant jos nuolaužų atsiras 5–7 branduolinės valstybės, kurios įgis ginčytinas administracines ribas – ir greičiausiai kovos dėl jų išplėtimo. Jei konfliktas taps tarptautiniu, jis gali virsti branduoliniu karu.
Pagal trečią scenarijų putinistus pakeis antiputinistai, kurie bandys sukurti vieningą demokratinę Rusiją. „[Tačiau] bandymas pasikliauti Vakarais nebus sėkmingas, nes Vakarai prarado Michailo Gorbačiovo laikų entuziazmą ir mainais už paramą reikalaus tokių geopolitinių nuolaidų, kurių nebus galima padaryti iš karto“, – teigia opozicionierius.
Parama, anot jo, taip pat negalės būti labai plati – šalis per didelė, o Vakarų baimės taip pat nėra nereikšmingos.
„Taigi, suartėjimo procesas bus lėtas ir problemiškas, todėl valdžią reikia išlaikyti dabar. O tai reiškia, kad reikia priešo. Pirmiausia vidaus – o tai bus komunistai, patriotai, jėgos struktūros, nepaklusnus ar korumpuotas regioninis elitas – o paskui išorės, nes kova su vidumi yra demokratinės mažumos kova su labai skirtinga dauguma ir veda prie pradinio taško: autoritarinės prievartos“, – teigia M.Chodorkovskis.
Ketvirtoji jo numatoma galimybė – federalizacija pagal JAV pavyzdį. Regionų ar jų aglomeracijų gyventojai – M.Chodorkovskio skaičiavimais, 15–20 regionų – taptų galios šaltiniu ir iš savo atstovų atkurtų federalinį centrą bendriems klausimams spręsti.
„Galbūt dalis to federalinio centro bus federalinės partijos, atstovaujančios tiems žmonėms, kurie pirmiausia save laiko komunistais, liberalais ar patriotais, o tik po to – Volgos regiono, Sibiro ar Tolimųjų Rytų gyventojais. Abejoju, kad tokių žmonių būtų daugiau nei 30 proc.“, – rašo buvęs koncerno „Jukos“ prezidentas ir vadovas.
Anot jo, esmė būtų tai, kad visi šie žmonės nebūtų savarankiški, o tik atstovautų interesams ir galėtų būti atšaukti.
„Nuo vasario 24 d. esu tvirtas ketvirtojo modelio šalininkas. Veimaro sindromas garantuotas, o bet koks modelis, kai populistas gali laimėti federaliniu lygmeniu, o ne regioninių politinių subjektų koalicija, neabejotinai sukels bandymą keršyti. Arba išlaikyti tai, kas buvo neteisėtai įgyta. Revanšas ar net bandymas išlaikyti tai, kas iškovota, sugrąžina mus į pradinį tašką – konfrontaciją su Vakarų pasauliu, autoritarizmą ir dezintegraciją“, – teigia M.Chodorkovskis.
Anot jo, proeuropietiškai nusiteikusiai Rusijos visuomenės daliai ir Vakarams teks susitaikyti su tuo, kad Rusija ir po Putino liks politiškai ir ekonomiškai įvairialypė: viename poliuje – gana europietiškos aglomeracijos, kitame – „rinkimų sultonatai“ su daugiau ar mažiau gentiniais santykiais, kartais pereinančiais į feodalizmą.
„Daugelis, tarp jų ir bolševikai, bandė peršokti šią ar panašią bedugnę vienu šuoliu. Man žinomi santykiniai laimėjimai, susiję su okupacija (Indija) ar gosterjeru (Stalinas), nėra mūsų atvejis, – teigia opozicionierius. – Taigi, turime susitaikyti, siekti sutarimo bendrais klausimais ir tikėtis pavyzdžio galios. Svarbiausia, kad regionų atstovų parlamentas neleistų švaistyti pinigų užsienio avantiūroms. Ir ne todėl, kad jie ten būtų itin geri žmonės – o todėl, kad jų interesai ir legitimumo šaltinis regionuose skirtųsi nuo konsolidacijos išorinio (palyginti su Rusija) priešo akivaizdoje“.
O kaip dėl rizikos? M.Chodorkovskio teigimu rizika yra didžiulė – grįžti į autoritarizmą ir sugriauti Rusiją. „Ir kaina nėra maža – be kraujo neapsieis, tikėkimės, ne daug“, – apibendrina jis.
