Mūsų liga – begalinis nepasitenkinimas
„Didžiausia mūsų liga yra begalinis nepasitenkinimas, nesibaigiantis laimės vaikymasis, pernelyg didelis dėmesys finansinei gerovei ir per mažai dėmesio kitoms vertybėms“, – teigia lietuviškų šaknų turintis antropologas iš Pietų Afrikos respublikos Jamesas Suzmanas. Jis pirmą kartą Lietuvoje viešės rugsėjį ir išskirtinėmis 25-erių metų studijų įžvalgomis apie darbą dalinsis konferencijoje personalo vadovams „HR Savaitė Lietuva“.
Studijas Stanfordo universitete baigęs J.Suzmanas ilgus metus tyrinėjo medžiotojų gentį Namibijoje, septynerius metus ėjo aukštas ir pareigas deimantų kasykloje, kur uždirbo solidžią algą. Būtent dvi radikaliai skirtingos patirtys pastūmėjo jį pasinerti į darbo studijas.
„Deimantų kasykloje, didelėje tarptautinėje organizacijoje, daugelis darbuotojų buvo nepatenkinti, vyravo nerimo atmosfera, nuolatinis stresas. Daugelis dirbo ne tam, kad augtų organizacija, bet asmeniniais tikslais: gauti didesnį atlyginimą, paaukštinimą, pripažinimą. Tai nekuria vertės nei organizacijai, nei žmogui, atvirkščiai – kelia labai daug streso pastariesiems ir papildomas išlaidas įmonei.“
Tuo tarpu mūsų protėvių medžiotojų – rinkėjų supratimas apie darbą, ką jis reiškia ir kokią turi prasmę gyvenime, buvo absoliučiai skirtingas nei vyraujantis dabar: „Jie darbą vertino kaip į priemonę patenkinti poreikius čia ir dabar, skyrė labai mažai dėmesio ateities gerovės užtikrinimui. Nors praktine prasme jų gyvenimas buvo žymiai sunkesnis nei mūsų, pasitenkinimo gyvenimu prasme jie gyveno geriau nei mes.“
Neteikia laimės nei darbas, nei pinigai
Įvairių tyrimų duomenys skelbia, kad beveik pusė JAV ir Europos kompanijų darbuotojų nėra patenkinti darbu, Japonijoje šis rodiklis perkopia ir 70 proc. Pagrindinė to priežastis – ne atlyginimas, bet įvertinimo stoka. „Forbes“ duomenimis, tik 12 proc. darbuotojų palieka darbovietę dėl atlyginimo. „Gallup“ tyrimai rodo, kad organizacijos, kuriose darbuotojai jaučiasi įsitraukę, produktyvumas pakyla 21 proc., darbuotojai yra laimingesni, rečiau linkę į pravaikštas, lojalesni organizacijai.
Tuo tarpu nepatenkinti darbuotojai vien JAV įmonėms kasmet atsieina apie 500 mlrd. dolerių. „HR Cloud“ skaičiavimais, taip yra iš dalies dėl darbuotojų motyvacijos stokos ir mažesnio atsakomybės jausmo, dėl kurio sumažėja produktyvumas, daromos klaidos, praleidžiami terminai, prasčiau aptarnaujami klientai, sumažėja pelnas.
Ketvirtį amžiaus darbo aspektus studijuojantis antropologas stengiasi suprasti, kaip nutiko, kad tiek daug laiko ir energijos skiriame darbui, o jaučiame tiek mažai pasitenkinimo, pilnatvės ir laimės.
„Absoliuti dauguma žmonių šiandien dirba ne tai, kas jiems teikia laimės ir kame yra tikrai gabūs, bet tam, kad patenkintų poreikius. O juk kaip globali bendruomenė esame tokie turtingi, kad kiekvienas galėtų dirbti ne dėl pinigų, – sako J.Suzmanas. – Kai paklausi vaikų ar net pirmų kursų studentų, kokį darbą jie norėtų dirbti, nė vienas nepamini, kad svajoja būti vadybininku, banko klerku, milijonieriumi. Absoliuti dauguma svajoja apie prasmingus darbus: daktaras, mokytojas, policininkas, kažką, kas būtų naudinga bendruomenei. Kurioziška, kad nepaisant to, jog esame tokia turtinga visuomenė, už socialiai naudingiausius darbus mokame mažiausius atlyginimus: palyginkite, kiek gauna, pavyzdžiui, medicinos slaugos darbuotojas ir kiek dirbantis banke.“
Todėl, jo teigimu, įvertinę visą pasaulyje esantį turtą, technologijas, dirbtinio intelekto potencialą, turėtume sau užduoti klausimą – ar neturėtume kiekvienas dirbti tai, kas mums yra išties prasminga, teikia laimės, o visuomenei neša didžiausią vertę?
Imkime pavyzdį iš inžinierių
Pandemija, anot J.Suzmano, buvo revoliucinis iššūkis organizacijoms, akivaizdžiai parodęs, kad dabar optimaliais laikomi darbo modeliai nėra geriausi: „Kovido pandemijos metu trūko daktarų, slaugos darbuotojų. Kodėl? Ne todėl, kad nepakanka žmonių, norinčių dirbti šį darbą, bet todėl, kad žmonės turi rinktis orų pragyvenimą garantuojantį darbą. Jei Mocartas būtų gimęs šiandien, dėl dabar vyraujančių modelių, jis greičiausiai dirbtų „McDonald's“. Šiandien didžiam poetui, muzikui, tapytojui skirti laiką ir energiją tam, kame yra išties gabus, nėra galimybių. Labiau apsimoka dirbti greito maisto restorane ar vairuoti sunkvežimį. Ir tai yra iššūkis, su kuriuo susiduriame – kaip geriausiai panaudoti mūsų turimus turtus bei potencialą?“
Antropologas siūlo organizacijoms sutelkti dėmesį ne į didelius ilgalaikius planus ar naujų darbo taisyklių kūrimą, bet į tai, kaip būti judriomis, lanksčiomis ir nebijoti eksperimentuoti. „Negalime tikėtis, kad ekonomistai ar politikai ras ir duos mums geriausius sprendimus. Imkime pavyzdį iš inžinierių, kurie, susidūrę su nauja problema, ieško sprendimų bandymų, klaidų, eksperimentavimo būdu. Priešingu atveju rizikuojame kanibalizuoti mūsų klestėjimą“, – neabejoja J.Suzmano.
Daugiau nei dvidešimt penkerius metus darbą studijuojančio antropologo įžvalgų apie tai, kaip galėtų atrodyti pasaulis, jei darbas nebūtų toks svarbus, personalo vadovai turės galimybę išgirsti rugsėjį Vilniuje vyksiančioje konferencijoje „HR Savaitė Lietuva“.
