Jūsų dėmesiui – birželio 1 dienos padėties apžvalga.
Politinis strateginis lygmuo
Cirkas nemokamai: Joe Bideno administracija teigia, kad ukrainiečiams vis dėlto bus tiekiama toliašaudė artilerija „HIMARS“, tik šaudmenys bus tokie, kad nepasiektų taikinių Rusijos teritorijoje. Matyt, kalbama apie valdomas raketas „M30“ (ir „M31“?), kurių kovinis atstumas yra iki 70 km. Beje, nešaudyti į taikinius Rusijoje įsipareigojo ir Ukrainos pusė. Bet juk kertant mišką, skiedros lekia, ne? Juolab, kad kalbama, Odesos turguje galima nusipirkti ir „HIMARS“ tinkamų raketų, galinčių smogti kelių metrų tikslumu taikiniams, esantiems už 300 km.
Rusijos ekonomika nenukentės nuo Europos Sąjungos embargo jos naftai dėl naujų rinkų ir kylančių degalų kainų, pareiškė Rusijos Federacijos tarybos pirmininkė. „Pasaulinėje rinkoje yra tik tam tikras <...> parduodamos naftos kiekis, bet kokio didesnio kiekio niekas negalės gauti iš Mėnulio“, – sakė V. Matvijenko ir pridūrė, kad sankcijos skatina Rusiją statyti daugiau naftos perdirbimo gamyklų, o ne pasikliauti naftos eksportu. Na na, šalis, nesugebanti pagaminti dulkių siurblio, bandys pati perdirbti žalią naftą. Įdomu, kas pavyks greičiau: ES išgauti naftą Mėnulyje, ar rusams pradėti gaminti dulkių urblius. Tai yra, padidinti kuro iš naftos perdirbimo apimtis.
Rusijos branduolinės pajėgos rengia pratybas Ivanovo srityje, į šiaurės rytus nuo Maskvos, pranešė Rusijos gynybos ministerija. Apie tūkstantis karių treniruojasi intensyviuose manevruose naudodami daugiau kaip 100 transporto priemonių, įskaitant tarpžemyninių balistinių raketų „Yars“ paleidimo įrenginius, teigė ministerija. Kažin, klausiame mes, ką jie ten ir su kuo treniruojasi – nes visas rusiškas metalo laužas, taip vadinamos transporto priemonės, jau guli sudaužytos Ukrainos žemėje. O grasinimų branduoliniu ginklu jau seniai niekas nebijo, bunkerini.
Doneckas, Luhanskas, Zaporižė ir Chersonas taps Rusijos Federacijos dalimi, pirmadienį sakė partijos „Vieningoji Rusija“ gensekas Andrejus Turčakas. „Žmonės nori apsaugos, stabilumo, kad po aštuonerių metų Vakarų įteisinto banderovcų teroro ateitų ilgai laukta ir ilgalaikė taika“, – kliedėjo ligonis. Vakarų tiekimas sunkiąja ginkluote įgauna apsukas – ir, tikime, iki žiemos, rusofašizmo liga bus įveikta.
Operacinis lygmuo
Partizanai plečia savo veiklos zoną Melitopolyje ir aplink jį, o jų pastangos įgauna operacinę reikšmę. Vis daugiau pranešimų apie kolaborantus, kurie atsisako tęsti savo veiklą bei ivanus, po nakties stiklinėmis akimis žvelgiančius, bet nebematančius tekančios Saulės. Okupantas nebesusitvarko su pasipriešinimu, kuris plinta – ir, atrodo, yra koordinuojamas specialiųjų operacijų pajėgų štabe. Kažin kas juos tokių bjaurių dalykų primokė (šypt, šypt)?
Ukrainiečių pajėgos šiaurėje, pasinaudodamos priešo pajėgų koncentravimu ties Severodonecku ir Lysičiansku, suaktyvino puolimą į šiaurės vakarus ir į pietryčius nuo Charkivo. Tai reiškia, kad generolai ant žemės pasidavė Kremliaus spaudimui būtinai iki šios dienos užimti Severodonecką. O tai, savo ruožtu, gali reikšti štai ką: jei rusai nespės arba nesugebės permesti pajėgų rezervo iš Belgorodo, Aleksandro Žuravliovo, kuris atsakingas už šiaurėje ir rytuose vykstančią invaziją, mums regis, gali laukti liūdna pabaiga.
Ukrainos Generalinis štabas pranešė, kad Baltarusijos pajėgos gabena tankus ir pėstininkų kovos mašinas iš saugyklų Baltarusijoje į Rusiją tam, kad atstatytų kovinius nuostolius. Atrodo, kad neišsenkamos gelžgalių atsargos Rusijoje vis dėlto artėja prie pabaigos, o Kremlius naudojasi savo įtaka Baltarusijai, kad ją demilitarizuotų. Ė, o tai kuo gi Batka ginsis nuo sužvėrėjusių lietuvių?
Taktinis lygmuo
Rusijos pajėgos šturmuoja Severodonecką ir stiprina pozicijas miesto centre, kartu toliau naikindamos regiono infrastruktūrą.
Jungtinių Tautų žmogaus teisių institucija (OHCHR) patvirtino, kad nuo vasario 24 d. iki gegužės 30 d. vidurnakčio vietos laiku Ukrainoje nukentėjo mažiausiai 9029 civiliai gyventojai. Naujausia OHCHR ataskaita apie civilių aukas patvirtino, kad 4113 žmonių žuvo ir 4916 buvo sužeisti. Tikrieji skaičiai yra gerokai didesni, nes vien Mariupolyje (nepatvirtintais duomenimis) žuvo apie 22 tūkstančius civilių.
Rusų melo ir propagandos sklaidos priemonės praneša, kad už lietuvių pinigus nupirktas „Bayraktar“ jau numuštas. Gandai apie mano mirtį gerokai perdėti, anuomet sakė vienas rašytojas, seras Markas Twainas. Ne, už lietuvių pinigus nupirktas „Bayraktar“ nenumuštas, nes jis dar nenupirktas. Ir Lietuvos žmonių valios paremti visais prieinamais būdais ukrainiečių karius kovoje su rašistais nepaveiks jokie Kremliaus ruporai.
Prezidentas Volodymyras Zelenskis teigia, kad per vieną invazijos dieną žūsta 60 – 90 Ukrainos karių ir dar apie 500 yra sužeidžiami. Nuo invazijos pradžios tai reikštų iki 9000 karių žuvusiais ir apie 45 000 karių sužeistais. Skaudu ir žiauru – bet karo klasiko Carlo von Clausewitzo formulė nepaneigiama: 1 gynėjas ir 3 puolantieji. Orkų nuostoliai tris kartus didesni – ir mūsų nuomone, toliau tik didės.
Komentaras
Kodėl Vakarai tiesiogiai nepadeda Ukrainai? Kodėl nepadeda tiek, kiek reikia? Kodėl nesustabdo vykstančios beprotybės? Ko laukia? Kodėl ekonominė gerovė tapo svarbesnė už ramybę? Už sugriautus miestus ir tūkstančius gyvybių?
Dėl vertybių. Europos Sąjunga ir senosios Europos šalys vertybėmis pasirinko materialinę gerovę. Karta iš kartos, po paskutinio pasaulinio, siekė gyventi geriau, labiau pasiturinčiai. Prabangesni laikrodžiai ir automobiliai, didesni namai, tarnaitė vaikams ir tarnaitė baldams. Atostogos su vaizdu į jūrą, pirmame aukšte nesiūlyti.
Kitos, gerokai vėliau iš soclagerio ir bolševizmo-komunizmo minčių kalėjimo išsiveržusios šalys, suskubo bėgti joms iš paskos.
Daiktų gerovės vertybių visuomenės atsisakė dvasinių lyderių. Dėsninga, kad joms tarnauja, o kai kur ir vadovauja, politikai – vadybininkai. Jie beveidžiai ir išsibezdėję kaip vakarykštis alus, kaip tipiškas (toks, aišku, būna tik karikatūrose ir propagandinėse knygose) klerkas biurokratijos mašinoje. Jie tiksliai atlieka savo darbus ir rūpinasi pardavimais: tik BVP augimas, tik partijos populiarumas, tik asmeniniai reitingai.
Ekonomikos augimas bet kokia kaina, nes masės nori uždirbti daugiau. Daugiau uždirbti, daugiau išleisti, o tam – auganti gamyba ir, žinoma, auganti neišvengiamai kaip rusofašisto siekis žudyti, infliacija. Tobulas vartojimo ir daiktų pasaulis. Stabilus ir lengvai prognozuojamas. Teoriškai.
Bet koks didesnis sukrėtimas jame tuoj virsta krize. Mūsų ir mums kitų sukurtas idilės paveiksliukas, pakištas kaip norma, yra melo sau patiems pasekmė. Pasaulis yra nestabilus, gyvenimas yra nuolatinė kaita, potvynis ir atoslūgis yra natūralus ir žavingas – bet tik tol, kol nesurašytas į kalendorius, neišmatuotas ir nesuprognozuotas. Mes tapome vaistininkais, sausais ekonomistais, skaičiuojančiais ir sveriančiais stabilumą.
Dieve, mes visai pamišom. Saugumas ir stabilumas čia mainomas į žudomus žmones, kariamus šunis, sprogdinamus ir deginamus namus kažkur – mums tai tapo norma. Mes svetimą kraują pavertėme mainu į savo suprognozuotą saugumą.
Mums atrodo, kad kylančiam vidiniam nerimui dėl karo vaizdų būtina kažką daryti, ir tada organizuojame arba tampame dalyviais vienadienių akcijų, piketų, dainų, klipų, lozungų, kuriais patenkinam savo solidarumą su kenčiančiais, tikėdami, kad tai, ką nors pakeis. Taip, tai sumažins nejaukią dvasinę tylą vakare prieš miegą – bet ar mes neklimpstame giliau į savo pačių susikurtą apgaulės pasaulį?
Viktoras Orbanas blogai, bet ką mes galime padaryti, viešai sako pirštu prikišamai baksnojami vengrai – ir tuoj pat kitų rinkimų metu vėl Kremliaus draugas surenka daugumą. Jiems patogu turėti atpirkimo ožį ir toliau gyventi gerai.
Bet ar mes patys kartais nesame vengrai? Susimokėti už ten kažkur vykstantį karo siaubą, permesti atsakomybę išrinktiems, kitiems, mikronams ir štolcams? Juk jie, pripažinkime, iš esmės daro tai, ko mes iš jų prašom. Ar mes tikrai norime ir turime jėgos pakeisti politikus – vadybininkus į dvasinių vertybių lyderius?
Būkite atsargūs su norais, leiskite niūriai pajuokauti mums. Norėdami juos pakeisti, turime pasikeisti patys. Turime išmokti mąstyti, suprasti, suvokti ir žinoti ištakas ne tik tos siaubingos invazijos, tuoj truksiančios jau šimtą dienų ir to, kas vyksta Rusijoje bei Baltarusijoje. Turime išmokti mąstyti, suprasti, suvokti ir žinoti ištakas taip pat ir to, kas šiuo metu vyksta su mumis. Mes patys virtome orbanų mase, kurią lengvai masažuoja jau ne Kremliaus ranka, kurią mes vis dar visur – ir tikrai ne be reikalo – linkę matyti.
Ar galime vardan kitų žmonių gyvybių ir gerovės sustoti ir pasižiūrėti į veidrodį?
Ar gebame jame išvysti nervingą, emocijų priepuolio ištiktą trimetį vaiką, besispardantį ant grindų ir rėkiantį: „Noliu!“
Ar pajėgiame suprasti, kad nėra „mano tiesos“? Ar be reikalavimų kitiems, išdrįsime bent vieną išsakyti ir sau?
Mums nereikia atsakymų. Mes prašome jūsų stabtelti.
Priešingu atveju taip ir liksime vadybininkų lentelėse sužymėtų skaičių matrica. Ekonominiu augimu. Mase, besišlaistančia po turgų, kuriame prekiaujama vaikų mirtimi.
A.Navys ir M.Sėjūnas dėkoja visiems, kurie finansiškai remia analitikų įkurtą VšĮ „Visuomenės informacinio saugumo agentūra“. Jie pabrėžia, kad nors jų tekstus perpublikuoja žiniasklaidos priemonės, patys šio turinio kūrėjai yra visiškai nepriklausomi ir savo veiklą tęsia tik privačių rėmėjų dėka.
