– Praėjo daugiau nei šimtas dienų nuo tada, kai Rusija turėjo užimti Ukrainą „per tris dienas“. Kaip apibūdintumėte tą šimtą dienų? Kas laimi šiame kare?
– Vyksta sudėtingas procesas. Pirma, jie visiškai pralaimėjo „specialiąją operaciją“, kai jų suplanuoti kovos metodai ir priemonės nepasiteisino. Po to jie perėjo prie įprastinės karinės taktikos – sutelkė jėgas ir priemones siaurame fronto ruože, bandydami prasiveržti pro Ukrainos pajėgas savo artilerijos ir aviacijos pranašumu. Tačiau ir tai jiems sekasi labai prastai: nors jie ir pasiekė tam tikrų taktinių laimėjimų, tačiau karas yra kur kas daugiau nei tik mūšio laukas. Karas yra sudėtingesnis ir platesnis procesas. Bet Rusija šiame procese turi tam tikrų pranašumų.
Šio pranašumo ženklu visų pirma buvo Vakarų visuomenėje vykstančios diskusijos apie tai, ką reiškia Ukrainai laimėti karą ir ar Ukraina apskritai turėtų laimėti karą. Dar prieš mėnesį Vakarų visuomenėje pasigirdo balsų, kad Ukraina turėtų nugalėti Rusiją, o Rusija turėtų patirti karinį pralaimėjimą ir pasiekti tokią padėtį, kad negalėtų kelti karinės grėsmės savo kaimynams.
Bet dabar Vakaruose pasirodė antrasis scenarijus, pagal kurį Rusija neturėtų laimėti. Tai scenarijus, pagal kurį daugelis Vakarų politikų negali įsivaizduoti pasaulio, kuriame Rusija pralaimėjo – bet gali įsivaizduoti pasaulį, kuriame Rusija nenugalėjo. Tai ženklas, kad kai kurie Vakarų elito atstovai yra nepasirengę tokio masto iššūkiams ir nepasirengę gyventi pasaulyje, kuriame Rusija pralaimėjo. Tai reiškia didžiulį istorinį pokytį, kuriam jie nėra pasirengę. Jie nori grįžti prie įprastos tvarkos.
Rusija, bandydama laimėti karą po pralaimėtos „specialiosios operacijos“ šiek tiek sėkmingai paveikė Vakarų auditoriją, pirmiausia Vakarų elitą. Šie du scenarijai dabar yra sunkiai įgyvendinami. Mes tikrai esame suinteresuoti, kad Rusija patirtų karinį pralaimėjimą. Bet kuris kitas scenarijus baigsis sąlyginiu „Minsku-3“, naujų Ukrainos teritorijų įsisavinimu, jų „suvirškinimu“ Rusijoje ir šių išteklių nukreipimu prieš mus. Po pusantrų ar trejų metų vėl prasidės naujas (karo) etapas. Tada bus „Minskas-4“, „Minskas-5“.
– Kai sakote „kad Rusija nepralaimėtų“, ar turite omenyje konflikto įšaldymą tose teritorijose, kuriose dabar tęsiasi karo veiksmai?
– Turiu omenyje teritorijas, kurias jie užims. Tada status quo, derybos. Visa tai mačiau pusantrų metų derybose Trišalėje kontaktinėje grupėje dėl Donbaso ir žinau, kokį skonį turi ši bjaurastis. Mes negalime sau to leisti. Bandėme tai daryti aštuonerius metus, bet viskas baigėsi vienodai – mūsų teritorijų įsisavinimu, o tada mūsų žmonės buvo nuteikti prieš mus ir priversti žudyti ukrainiečius. Kaip dabar su „mobilizuotais“ žmonėmis vadinamosiose DLR ir LLR, kurie žūsta mūšiuose su Ukrainos kariuomene – nors jie taip pat yra ukrainiečiai.
– Kokios, jūsų nuomone, buvo pagrindinės Ukrainos pergalės ir pralaimėjimai kare per pirmąjį šimtą dienų?
– Dėl pergalių. Rusai pradėjo puolimą devyniomis kryptimis. Dabar liko penkios, t. y. keturias iš jų atmušėme dar ir be „lendlizo“, o tai yra visiška Rusijos nesėkmė. Turiu omenyje, kad mes juos įveikėme perpus.
Mes sunaikinome arba išvedėme iš rikiuotės bent trečdalį pas mus atvykusių jų karių. Rusijos kariuomenės kovinis pajėgumas labai nusilpo, geriausias to įrodymas – slapta vykdoma mobilizacija. Pas mus atvažiuoja seni tankai „T-62“, bandoma siųsti savanorius, kurie tik savaitę apmokomi ir metami į kovą. Tai rodo, kad jiems labai trūksta žmonių. Taip pat nuskandinome Rusijos Juodosios jūros laivyno flagmaną – kreiserį „Moskva“. Tai – didžiausias mūsų pasiekimas.
Didžiausias mūsų praradimas buvo Mariupolio žlugimas, o prieš tai – spartus Rusijos kariuomenės pasitraukimas iš Krymo į operatyvinę erdvę pietuose ir Chersono, Melitopolio, Berdiansko užėmimas.
– Ar karo pradžioje Ukraina galėjo išlaikyti pietinius regionus, kurie buvo gana greitai užimti?
– Ten buvęs pajėgų balansas, gynybos ypatumai stepėse ir Rusijos oro uostų Kryme kaimynystė – man, kaip kariškiui, tai kelia tam tikrų abejonių, ar galėjome išlaikyti gynybą. Kitas dalykas – miestuose buvo galima išlaikyti gynybą. Pavyzdžiui, Chersonas yra dešiniajame Dniepro krante, jis galėjo būti išlaikytas, nes rusų kariuomenei būtų tekę forsuoti (Dnieprą – red.).
Berdianskas yra aklavietė, ją būtų buvę sunku apginti, tačiau buvo įmanoma išlaikyti teritorijas tarp Berdiansko ir Mariupolio. Kodėl visoje aglomeracijoje, esančioje Zaporožės srities pietuose, kur rusai pasiekė ir užgrobė Zaporožės AE – kodėl ten nebuvo kariuomenės ir tinkamos gynybos, kodėl jie viską užgrobė per tris dienas? Visa tai kelia klausimą, į kurį teisėsaugos institucijos jau ieško atsakymo, o atsakymą visuomenė tikriausiai gaus po karo. Būtina išsiaiškinti, kas nutiko – kad tai nepasikartotų.
– Kokie yra Rusijos strateginiai ketinimai ir kiek pavojinga, jei Rusijos kariuomenė juos įgyvendins?
– Strateginiame plane numatyta pasiekti Donecko ir Luhansko sričių administracines ribas. Užimti visą Chersono sritį, iš dalies Zaporožės sritį, įžengti į Zaporožę ir Mykolajivą – o tai sudarys prielaidas tolesniam puolimui siekiant užimti Dnieprą ir Odesą. Nežinia kiek pastangų ir laiko prireiks sutelkti pajėgas, galinčias įvykdyti šią užduotį, tačiau jie neketina sustoti.
Problema ta, kad mūsų ginkluotųjų pajėgų gebėjimas apsiginti ir sužlugdyti tokius sąmokslus visiškai priklauso nuo mūsų Vakarų sąjungininkų pagalbos, teikiamos ginklais, karine įranga ir šaudmenimis.
– Kokiu mastu tolimojo nuotolio raketinė artilerija pakeis situaciją kovos veiksmų teatre?
– Tai priklauso nuo jos skaičiaus ir gautos amunicijos. Jei bus bent du šių sistemų batalionai, kils didelis klausimas dėl Rusijos pajėgų gebėjimo vykdyti puolamąsias operacijas operaciniu lygmeniu. Jei mums suteiks jos mažiau, žaidimo taisyklės pasikeis mūsų naudai, tačiau Rusija galės tęsti puolimą – nors tai daryti bus daug skausmingiau, bus patirta daug nuostolių, o tai irgi gerai, nes laikas žaidžia mūsų naudai. Trečiasis variantas – jų gausime tiek daug, kad galėsime ne tik sulaikyti rusus, bet ir rengti kontrpuolimus daugeliu frontų.
– Ukrainos kariai jau vykdo tam tikras kontrpuolimo operacijas Chersono ir Charkovo srityse. Kada Ukrainos kariuomenė galės visiškai pradėti kontrpuolimą?
– Tik tada, kai Vakarų ginklų bus atvežta pakankamai, kad galėtume suformuoti bent keturias ar penkias pilnavertes brigadas, kurios galės pereiti į puolimą. Tempas – liepos antroji pusė arba rugpjūtis.
– Ar visiškas Severodonecko užėmimas Rusijos kariuomenei strategiškai pakeistų padėtį fronte?
– Strategiškai niekas nepasikeis, strategiškai rusai pagal savo pirminius planus pralaimėjo. Net jei įsivaizduotume neįmanomą dalyką ir jie paimtų visą aglomeraciją (Severodonecką-Lysičanską. – Red.) – ir ką? Tai reiškia, kad visa tai, ką jie sukaupė, visas pajėgas – jie ten ir išleido, ir turi iš kažkur paimti naujų pajėgų tolesniems puolimams, o aš, atvirai kalbant, nematau, iš kur tas pajėgas jie galėtų paimti.
– Kijevo miesto karinės administracijos vadovas Nikolajus Žirnovas neseniai pareiškė, kad pakartotinis Rusijos puolimas Kijeve yra įmanomas, bet ne dabar. Kokiomis sąlygomis rusai galėtų vėl bandyti užimti Ukrainos sostinę?
– Jie tai yra numatę savo planuose, tačiau su viena sąlyga, kuri neatrodo įmanoma, – galutinai sutriuškinti mūsų labiausiai kovai pasirengusius dalinius Ukrainos rytuose. Tegul pabando, o tada jie vėl pagalvos apie Kijevą.
– Gynybos ministerijos Vyriausiosios žvalgybos valdybos vadovas Kyrylo Budanovas neseniai pareiškė, kad karo su Rusija lūžio taškas bus rugpjūtį, o aktyvioji karo fazė baigsis iki metų pabaigos. Ar turite tokių pat lūkesčių?
– Taip gali būti, jei Vakarų ginklų ir karinės įrangos tiekimo tempas bus toks, kokio tikimės. Posūkio taškas tikrai reiškia tai, ką sakau – kad mes sukaupsime pakankamai pajėgų ir priemonių puolimui pradėti. Tuo pat metu pats puolimas ir mūsų teritorijų išlaisvinimas gali užtrukti dar kelis mėnesius, t. y. gali būti, kad jis nebus greitas.
– Ar svarstoma galimybė karinėmis priemonėmis išvaduoti aneksuotą Krymą?
– Tai priklauso nuo to, kiek ir kokios kokybės ginklų bus pateikta. Jei turėsime pranašumą ir matysime, kad galime išlaisvinti Krymą be didelių nuostolių arba bent jau su nuostoliais, kurie nebus „pribloškiantys“ – kodėl gi ne.
Kartu prezidentas pabrėžė, kad tai bus labai sudėtinga operacija, kuri, net jei pavyktų, pareikalautų didžiulių nuostolių. Jis teigė, kad rusus turime išstumti iš teritorijos bent jau iki vasario 23 d. ribų, o Krymo ir kitų teritorijų (Donbaso), kurias rusai užgrobė ir laikė aštuonerius metus, likimas bus sprendžiamas politinėmis ir diplomatinėmis priemonėmis.
Vis dėlto turėtume suprasti, kad jei nustumsime rusus iki vasario 23 d. ribų, tai jau reikš labai didelį Rusijos pralaimėjimą, ir šiose derybose mes juos ne įtikinėsime, o diktuosime jiems sąlygas. Ukraina derėsis iš jėgos pozicijos.
Parengta pagal „Deutsche Welle“.
