Interviu su „Ukrinform“ korespondentu Jurijumi Banachevičiumi akcijos iniciatorius lenkų žurnalistas, sociologas ir leidinio „Politinės kritikos“ vyriausiasis redaktorius Slawomiras Sierakowskis papasakojo apie akcijos detales, o taip pat kas jam padarė didžiausią įspūdį renkant lėšas.
– Slawomirai, lėšų rinkimas Lenkijos „Bayraktar“ Ukrainai buvo sėkmingai baigtas sekmadienį – keliomis dienomis anksčiau nei numatyta. Kaip jautiesi dabar?
– Visi džiaugiasi. Aš taip pat labai džiaugiuosi, kad mums tai pavyko. Bet neatsipalaiduoju, nes dar turime užbaigti visą reikalą.
– Ar renkant lėšas „Bayraktar“ buvo abejonės akimirkų, kad surinkti visos sumos nepavyks ?
– Jei atvirai, aš taip norėjau nenuvilti ukrainiečių, matydamas, kaip tuo domisi Ukrainos žiniasklaida ir visuomenė, kad visiškai negalvojau kategorijomis „mes galime“ ar „negalime“. Visos mintys sukosi apie tai, kaip surinkti kuo daugiau, surinkti tuos dar kitus 100 000 zlotų, ir ką dar įtikinti prisidėti prie akcijos. Buvau visiškai susikoncentravęs į kitą žingsnį, nebuvau nei optimistas, nei pesimistas. Didelis Ukrainos žiniasklaidos dėmesys mus morališkai įpareigojo daryti viską, kas nuo mūsų priklauso – nes ukrainiečiai kovoja ir laukia mūsų pagalbos.
– Kai birželio 28 dieną viskas prasidėjo, „Facebook“ paskelbėte pirmąjį įrašą, pažymėjote, kad lėšų rinkimas prasidėjo beveik atsitiktinai. Papasakokite apie tai.
– Mūsų šalyje veiksmas vyko kiek kitaip nei Lietuvoje. Ten prie rinkliavos prisidėjo ir valdžia, buvo kelias savaites ruoštasi ir visi lietuviai buvo vienoje barikadų pusėje. Lenkijoje viskas buvo spontaniška, nes negalėjau pasikliauti valdžia. Esu kairiųjų pažiūrų žurnalistas, turime didelį politinį konfliktą šalies viduje. Norėjau, kad šis veiksmas būtų kuo apolitiškesnis. Didele dalimi man pavyko. Daug žmonių iš dešinės politinės scenos pervedė lėšas ir nekreipė dėmesio, kas yra akcijos organizatorius.
Bet grįžtant prie klausimo – tikrai pradėjau kampaniją šiek tiek beprotiškai. Prieš tai laikraštyje perskaičiau, kad bendrovė „Baykar Makina“ po akcijos Ukrainoje tris bepiločius orlaivius perdavė nemokamai. Tada pagalvojau, kad tokios galimybės padėti Ukrainai negalima prarasti. Reikia pabandyti.
Lėktuve į mokslinę konferenciją Stokholme pirmą kartą gyvenime užėjau į interneto puslapį, kuriame skelbiamos sutelktinio finansavimo akcijos, sukūriau trumpą aprašymą ir paspaudžiau mygtuką „Start“. Ir iškart supratau, kad kažką padariau ne taip: akcija nebuvo aktyvuota, todėl norėjau ją išjungti.
Maniau, kad tai padariau, bet jau nusileidus oro uoste paaiškėjo, kad platformoje akcija atsirado, bet ji neprasidėjo. Žmonės man pradėjo rašyti, kad negali pervesti pinigų. Atsisėdau oro uoste ir bandžiau ją aktyvuoti, galiausiai pavyko. Klydau ir dėl sumos: nežinodamas, kad šis dronas toks brangus, iš pradžių iškėliau galutinį akcijos tikslą surinkti 4,5 mln. zlotų (apie 940 tūkst. eurų, lrytas.lt past.) ir negalėjau jo pakeisti. Tik paskambinus sutelktinio finansavimo platformos vadovui jis man padėjo pakeisti sumą į didesnę.
Tada jau supratau, kad teks kovoti iš visų jėgų, nes suma – astronominė. Tai pirmasis tokio dydžio lėšų rinkimas ginklams Lenkijoje nuo 1939 m.
– Kas iš žinomų lenkų palaikė akciją?
– Akcijai pritarė praktiškai visi garsesni žmonės, į kuriuos kreipiausi viešai. Prisijungė tokie moraliniai autoritetai kaip režisierė Agnieszka Holland, buvęs Lenkijos ombudsmenas Adamas Bodnaras. Prie akcijos prisijungė ir dešimtys kitų garsenybių: nuo populiariausių Lenkijos aktorių ir režisierių – pavyzdžiui, „Oskaro“ laureato Pawelo Pawlikowskio – ir buvusių disidentų (ypač Adamo Michniko), iki žinomų nuomonės formuotojų su keliais milijonais sekėjų socialiniuose tinkluose.
Šie nuomonės formuotojai galėjo sunerimti, kad lėšų rinkimas ginklams gali pakenkti jų įvaizdžiui – bet jie nusprendė padėti. Tai – labai unikali situacija, tokios dar nėra buvę.
– Daug komentarų apie akciją galima perskaityti socialiniuose tinkluose, lėšų rinkimo platformoje, žiniasklaidoje. Kurie jums paliko didžiausią įspūdį?
– Jų labai daug, bet įvardysiu tris, kurios man paliko didžiausią įspūdį. Prieš kelias dienas ponas Jacekas iš savo labai kuklios 717 zlotų socialinės paramos akcijai pervedė 5 zlotus (1,04 euro, lrytas.lt past.) – o tai, lenkiškai vertinant, yra labai mažai. Bet komentare vyras parašė, kad yra neįgalus ir daug padėti negali, tačiau jaučia poreikį prisidėti. Šis komentaras buvo vienas iš trijų tūkstančių ir galėjo būti nepastebėtas. Tačiau ši istorija mane taip sujaudino, kad naktį suorganizavome jam atskirą lėšų rinkimą. Planavome surinkti tris jo mėnesines socialines pašalpas – ir šias lėšas surinkome per dvi dienas.
Antra istorija: susituokusi pora atšventė 50-ąsias vestuvių metines, ir paprašė ne dovanų, o pervesti į akciją.
Trečia istorija: vienas vyras labai atidžiai sekė visą rinkliavą, bet, deja, mirė jai nebaigus. Jo šeima prieš laidotuves paprašė visų ne pirkti gėles, o pervesti lėšas „Bayraktar“.
Ir tokias istorijas galiu papasakoti dešimtis. Taip pat noriu atkreipti dėmesį į tai, kaip baltarusiai aktyviai rėmė lėšų rinkimą bepiločiui. Nuo pat pirmos dienos kviečiau Lenkijoje gyvenančius baltarusius akcijos metu sukurti savo virtualią taupyklę ir dėl to jie surinko daugiausiai lėšų iš visų. Tai yra įrodymas, kad Aliaksandras Lukašenka yra Vladimiro Putino pusėje, tačiau dauguma baltarusių – Ukrainos pusėje.
– Baigdamas pokalbį negaliu nepaklausti – ar jūsų nuomone, pasaulis pakankamai palaiko Ukrainą kovoje su Rusijos agresija, ar vis dėlto gali daug daugiau?
– Pasaulis daro per mažai, ypač karinės pagalbos teikimo klausimu. Neslepiu, kad tai buvo mano motyvacija rinkti lėšas „Bayraktar“.
Manau, kad Ukraina gauna mažiau ginklų, nei turėtų, ypač iš Vakarų Europos. Nesuprantu šios perdėtos pagarbos Rusijai, juolab kad ukrainiečiai įrodė, kad Rusiją galima nugalėti.
Ukraina kovoja ne tik už savo, bet ir už visos Europos saugumą. Didelė mūsų žemyno dalis ne kartą buvo Rusijos auka. Būdamas Vokietijos užsienio politikos draugijos (DGAP) – vienos didžiausių šalies ekspertų centrų – nariu, Vokietijoje parašiau daug kritiškų straipsnių apie Vokietijos vyriausybės delsimą teikti pagalbą Ukrainai. Rinkdamas lėšas „Bayraktar“ norėjau parodyti pavyzdį: jei Vakarų Europos vyriausybės nesitelks stipriau padėti Ukrainai, tai mes, kaip pilietinė visuomenė, mobilizuosimės.
Parengta pagal „Ukrinform“.
