– Denisai ką prisimenate iš vasario 24-osios ryto? Kas tada vyko danguje virš Ukrainos? Kiek priešo taikinių aptiko ukrainiečių radarai?
– Iš anksto žinojome, kad prasidės invazija, ir nuo vasario 23 d. 10 valandos vakaro likome savo vietose bei laukėme smūgio. Jau 3 valandą nakties pamatėme, kad Rusijos lėktuvai pradėjo kilti ir formuoti smogiamuosius junginius.
Jų buvo daug. Monitorius, kuriame stebėjome, tiesiog paraudonavo nuo tokio didžiulio lėktuvų skaičiaus. Pirmieji lėktuvai sieną pradėjo kirsti apie 4:55. Pirmasis iš jų kirto sieną Luhansko srityje, o 5 valandą ryto gavome pirmąjį pranešimą, kad Kramatorske įvykdyta oro ataka.
Veikė ir tie sraigtasparniai, kurie skrido itin mažame aukštyje, kurių negalėjome matyti radarais. Situacija buvo slegianti, šokiruojanti – bet nepanikavome. Žinote, kas įstrigo? Tokia rami tyla: buvo ramiai ir šaltai priimti sprendimai sunaikinti viską, ką pamatai ore.
– Ar tada buvo tikimasi tokio masinio puolimo?
– Tokios didžiulės atakos dar nebuvome matę, todėl, žinoma, tai apstulbino. Lėktuvai skrido iš Krymo, Juodosios ir Azovo jūrų, Donecko, daugelis iš Baltarusijos. Smūgių buvo iš visų pusių – oro smūgiai, raketų smūgiai, balistinių raketų smūgiai.
– Kaip priešlėktuvinėms pajėgoms pavyko išgyventi ir užkirsti kelią rusų pranašumui danguje?
– [Ukrainai] pavyko perkelti 90 proc. kovinių vienetų. Todėl pirmosios raketos, pataikiusios į priešlėktuvinius dalinius, nukrito tiesiog į tuščias vietas, kur kažkada koviniai vienetai buvo dislokuoti. Po to laikėmės tos pačios taktikos: atsišaudai ir keiti poziciją.
– Ar radarai, stebintys Ukrainos padangę vasario 24 dieną, patyrė didelių nuostolių?
– Daugelis radijo inžinerijos būrių ir radarų buvo sunaikinti arba apgadinti. Kurį laiką beveik pusė Ukrainos teritorijos buvo akla. Bet labai greitai viską atkūrėme – ir dabar matome viską.
– Papasakokite apie sunkiausią pamainą per 5 mėnesius.
– Pirmas mėnuo. Tai buvo viena ištisinė pamaina su nuolatinėmis atakomis. Pauzių nebuvo – Kijevo puolimas baigėsi – prasidėjo Iziumo kryptimi, Iziume baigėsi – prasidėjo puolimas prieš Odesą. Ir viskas ratu.
– Didžiausia raketų ataka per 5 karo mėnesius?
– Kijeve. Masinės atakos vyko ir ant žemės, ir danguje. Per 11 minučių buvo numušti 7 lėktuvai, atgulė beveik visa eskadrilė! Tai atrodė kaip ataka, vedama paskutinės vilties. Jie priartėjo prie mūsų ugnies zonos ir mes juos „priplojame“. Tada daug sunaikinome, nuo tada oro atakos prieš Kijevą ir baigėsi. Tai buvo jų „elitas“, jų „nenugalima galia“ – ir jie visi buvo sunaikinti.
– Kas yra daugiapakopė Ukrainos oro gynyba?
– Mūsų akys yra radijo inžinerijos būriai. Jie mato, kaip pakyla priešas. Tada jau galime analizuoti, kas tai bus. Mūsų žvalgyba jau žino, kokie tai lėktuvai, ką jie gabena.
Priešlėktuvinės raketinės pajėgos yra tie daliniai, kurie sukuria tokius „ugnies burbulus“. Tai vietos, kur taikinį naikins priešlėktuviniai raketų daliniai. Žinoma, priešlėktuvinių raketų pajėgų neužtenka visiškai uždengti Ukrainos teritoriją, todėl kai kurios vietos lieka tuščios.
– Ar daug yra tokių tuščių vietų?
– Fiziškai 100 proc. teritorijos uždengti negalime. Deja, mes neturime kokybiškos priešlėktuvinės gynybos nuo šiuolaikinių kruizinių raketų.
– Ar Ukrainos priešlėktuvinių raketų sistemos yra TSRS palikimas?
Jeigu buvo kažkokie modernizavimai, tai „ne kažką“. Naujų neįsigijome, valdant prorusiškiems gynybos ministrams daug dalinių buvo sumažinta, išformuota. Mažinimas nesiliovė iki 14-ųjų metų. Po 2014 metų mažėjimas buvo sustabdytas, senieji modeliai vėl palikti eksploatuoti. Jie kaip įmanydami sukasi iš padėties.
– Kodėl Ukraina negali atmušti visų rusų atakų raketomis?
– Mes turime trečios kartos ginklus, o jie – ketvirtos. Mes sunaikiname daugumą lėktuvų, kurie patenka į ugnies zoną. Mažiau efektyvi gynyba prieš sraigtasparnius, o mažiausiai efektyvi prieš kruizines raketas. Tai ne tiesia linija skrendantis sviedinys – jos manevruoja. Turėjome atvejų, kai kruizinė raketa praskrenda, tada apsisuka 90 laipsnių kampu ir smogia. Turėjome tokį puolimą Odesoje. Jos skraido labai žemai, palei upes, „apėjo“ reljefą, kai kurių greitis siekia tūkstantį metrų per sekundę. Mūsų kompleksai nesugeba jų tiesiog fiziškai sunaikinti, jie neturi tokių galimybių.
– O balistinės raketos?
Tai visiškai kitokia priemonė. Balistinė raketa paleidžiama labai aukštai, dešimtis kilometrų, ir tada neria dideliu greičiu. Labai sunku sunaikinti. Balistinės atakos, kokios vyksta Mykolajive ir Charkive, trunka minutes, kartais sekundes. Mes net neturime laiko pranešti žmonėms. Tai itin pavojingi antpuoliai. Paskelbiame pavojų – ir žmonės pabėgimui turi tik kelias minutes.
– Kokių raketų labiausiai turėtų bijoti ukrainiečiai?
– Reikėtų bijoti visų raketų. Išgirdę įspėjimą apie raketą bėkite ir slėpkitės – nes, nepriklausomai nuo raketų tipo, apytikslė jų gabenamos kovinės galvutės masė yra tokia pati, o pasekmes matome visi.
– Ar 5 raketų numušimas iš 10 yra geras rezultatas?
– Jei numušame 5 iš 10 raketų, tai yra puikus rezultatas. Kitą dieną numušėme 100 proc. paleistų kruizinių raketų.
– Ar jūs geriau numušate, ar rusai pradėjo mažiau šaudyti raketomis?
Rusai ir toliau intensyviau leidžia raketas, bet pakeitė taktiką. Jei anksčiau, pirmąjį karo mėnesį, kruizinės raketos skrisdavo 700–800 metrų aukštyje, tai dabar jos lekia 100 metrų aukštyje, apeina ir krenta į daubas bei upes – todėl jas pastebėti labai sunku. Reikia iš naujo apsiginkluoti, kitos išeities nėra. Šiuolaikinės sistemos aprūpintos jautresniais radarais ir veikia kitu principu. Tai padidintų priešlėktuvinės gynybos efektyvumą ir leistų sunaikinti šiuolaikines grėsmes, kurias Rusija naudoja prieš mus.
– Ukraina gavo du NASAMS oro gynybos sistemos vienetus ar dvi baterijas?
Dvi baterijas. Tai ugnies ir aptikimo priemonių kompleksas. NASAMS numuša visus aerodinaminius taikinius, kruizines raketas, ypač greitąsias – skriejančias iki tūkstančio metrų per sekundę greičiu.
– Kada pradės veikti vokiškos „IRIS-T“?
Priešlėktuvinė raketų sistema nėra kulkosvaidis – tai labai sudėtinga sistema, kurią prieš naudojant pirmiausia reikia sukurti. Mes jų neturime ne dėl to, kad niekas nenori mums duoti. Ir vokiečiai, ir amerikiečiai nori mums duoti. Esmė ta, kad jų fiziškai dar nėra tiek, kiek mums reikia.
Parengta pagal TSN.ua
