Istorinis XIX a. pabaigos amerikiečių kaubojus kilo iš šiaurės Meksikos vaquero tradicijų ir tapo ypatingos reikšmės figūra ar net legenda.
Be darbo rančoje, kai kurie kaubojai dirba rodeo ar dalyvauja juose. Kaubojės moterys, pirmą kartą paminėtos kaip tokios XIX amžiaus pabaigoje, turėjo prasčiau dokumentuotą istorinį vaidmenį – tačiau šiuolaikiniame pasaulyje atlieka tas pačias užduotis ir už savo pasiekimus susilaukė nemažos pagarbos.
Daugelyje kitų pasaulio šalių – ypač Pietų Amerikoje ir Australijoje – galvijų prižiūrėtojai dirba panašiai kaip kaubojai.
Šaknys ir sąvokos reikšmė
Kaubojai turi gilias istorines šaknis, kilusias iš Ispanijos ir pirmųjų Amerikos naujakurių europiečių. Per šimtmečius reljefo ir klimato skirtumai bei įvairių kultūrų įtaka sukūrė keletą skirtingų įrangos, drabužių ir gyvūnų ganymo stilių. Praktiškam kaubojui prisitaikant prie šiuolaikinio pasaulio, prisitaikė ir jo įranga bei technika – nors išliko daug klasikinių tradicijų.
Terminą „kaubojus“ pirmą kartą spaudoje 1725 m. pavartojo Jonathanas Swiftas (tas pats, kuris parašė „Guliverio keliones“), o Britų salose buvo naudojamas 1820–1850 m. apibūdinant jaunus berniukus, kurie globojo šeimos ar bendruomenės karves. Tačiau iš pradžių angliškas žodis „cowherd“ buvo vartojamas apibūdinti galvijų ganytoją (panašų į „piemenį“, „avių ganytoją“) ir dažnai taip būdavo vadinami berniukai iki paauglystės. Jis dažniausiai dirbo pėsčiomis. Šis žodis anglų kalboje yra labai senas, atsiradęs prieš 1000 metų.
Iki 1849 m. „kaubojus“ tapo suprantamas kaip suaugęs galvijų prižiūrėtojas Amerikos vakaruose. Vėliau pasirodė žodžio variantai. „Cowhand“ pasirodė 1852 m., o „cowpoke“ – 1881 m. Pastarasis iš pradžių buvo skirtas apibūdinti asmenims, kurie galvijus stumdavo ilgomis lazdomis, kad pakrautų juos į traukinio vagonus gabenimui. Amerikiečių anglų kalba kaubojai vadinami buckaroo, cowpoke, cowhand ir cowpuncher.
Šiandien terminas „kaubojus“ yra paplitęs JAV vakaruose, ypač Didžiosiose lygumose ir Uoliniuose kalnuose, tuo tarpu „buckaroo“ daugiausia vartojamas Didžiajame baseine ir Kalifornijoje.
Kaip Meksikos vaqueros įkvėpė Amerikos kaubojus?
Klasikiniai vesternai įtvirtino kaubojų, kaip baltųjų amerikiečių, įvaizdį – tačiau pirmieji jodinėjantys galvijų ganytojai Šiaurės Amerikoje buvo vietiniai meksikiečiai vyrai (indėnai).
Šimtus metų anksčiau, prieš atsirandant amerikiečių kaubojams, egzistavo vaquero – patyręs raitelis, gebantis puikiai varyti galvijus ir kurio įgūdžiai su lasu buvo legendiniai.
Pirmą kartą šį amatą pademonstravo ispanai, kurie atvyko 1519 m. į žemes, vėliau tapusiomis Meksika. Pirmieji vaqueros buvo daugiausia Amerikos indėnai vyrai, kurie buvo išmokyti varyti galvijus jojant ant arklio.
Pats pavadinimas kilęs nuo žodžio vaca (ispaniškai „karvė“). Vaqueros išgarsėjo XVIII a., kai Ispanija išplėtė savo Šiaurės Amerikos valdas į vakarus nuo dabartinio Teksaso, Arizonos ir Naujosios Meksikos iki pranciškonų misijų Kalifornijoje.
Plačiai vaqueros istoriją turinėjęs nepriklausomas istorikas Pablo A.Rangelas sako, kad tais metais, kol galvijų prekės ženklai ir modernūs auginimo stiliai tapo paplitę, vaqueros darbas buvo labai svarbus visuomenėje, kurioje dažnai trūko maisto atsargų – o iš Ispanijos importuoti galvijai dažnai nugaišdavo.
Nors ispanai visada turėjo senas jodinėjimo tradicijas, gyvenimui nelygioje, akmenuotoje Šiaurės Amerikos vietovėje reikėjo kažko daugiau. „Vaquero nuo tiesiog raitelio skiria tai, kad jie pindavo virves. Jie patys pasigamindavo balnus“, – sako P.A.Rangelas. Svarbiausia, kad „jie sugebėjo prisijaukinti laukinius arklius ir mėtė lasą“.
Vietinės vaqueros šaknys ir kaubojai
Nors klasikiniai vesternai įtvirtino kaubojų kaip baltųjų amerikiečių įvaizdį, kaip jau minėta, pirmieji vaqueros buvo Meksikos indėnai.
„Misionieriai buvo kilę iš Europos, ir turėjo jojimo tradicijas. Jie galėjo gerai jodinėti, galėjo varyti galvijus“, – sako P.A.Rangelas.
Taigi, jie pradėjo mokyti vietinius. Meksikos indėnai taip pat pasinaudojo savo patirtimi, susijusia su arkliais ir galvijų ganymu, kad dar labiau patobulintų vaquero techniką. Naujajai Ispanijai plečiantis į vakarus, vaqueros ne tik ganė galvijus Ispanijos ūkininkams, bet ir tarnavo kaip pagalbinės pajėgos vietinių bendruomenių ir kitokių susirėmimų metu.
Vaqueros kultūros atsiradimas
Kaip ir Amerikos populiariosios kultūros kaubojai, dauguma vaquero buvo jauni vieniši vyrai, kurie galėjo dirbti alinantį ir kvalifikuotą darbą bei galėjo keliauti ten, kur jų rančos darbdaviai reikalaudavo. Naujojoje Ispanijoje vystantis vaquero vaidmeniui, susiformavo unikali kultūra, kurios keli aspektai tęsiasi iki šiol.
„Žmonės, kurie nieko nenutuokia apie kaubojus, vis tiek atpažintų lasus ir kaubojiškas kelnes“, – apie vaquero palikimą sako P.A.Rangelas.
Terminas lasas, kilęs iš ispanų kalbos žodžio lazo („virvė“), atsirado XIX amžiaus pradžioje. Iš pradžių pagamintas iš susuktos odos ir ašutų, lasas „iš tikrųjų atskyrė vaqueros nuo kitų raitelių.
Sumaniai elgiantis su lasu, vaqueros galėjo ir varyti, ir suvaldyti nepaklusnius galvijus. Darbuotojai, galintys sėkmingai ganyti galvijus, buvo ypač svarbūs Ispanijos misijose dabartinėje Kalifornijos teritorijoje. Galvijai buvo svarbus maisto šaltinis atokiems misijos forpostams, aplink kuriuos vėliau augo Kalifornijos miestai.
Nelygus Vakarų reljefas taip pat lėmė, kad vaqueros nešiojo kojų apdangalus (odines kaubojiškas kelnes). Ispaniškai kaubojiškos kelnės žinomos kaip chaparreras. Šis žodis kilęs iš žodžio chaparral, kuris reiškia storus dygliuotus krūmus ir mažus medžius, kurie yra pagrindinė pietvakarių kraštovaizdžio dalis. Būtent nuo dygliuotų krūmų apsisaugoti ir buvo skirtas šis rūbas.
Vaqueros darbas lasu taip pat padėjo pertvarkyti Amerikos pramogas. Vaqueros sukūrė įmantrius laso triukus ir varžybas, kurie vėliau taps rodeo pagrindu.
Amerikos kaubojaus iškilimas ir Vaqueros palikimas
Įgūdžiai, kuriais didžiavosi meksikiečių vaqueros, XIX a. viduryje pradėjo daryti įtaką ir ne ispanų kilmės ūkininkams. Prieš Meksikos – Amerikos karą Teksasas įgijo nepriklausomybę nuo Meksikos ir 1845 m. buvo aneksuotas JAV. Anglų naujakuriams migruojant iš šiaurės į Teksasą, kai kurie perėmė meksikiečių rančas. Valdant naujiems savininkams, vaqueros liko dirbti, o naujokus mokė ūkininkavimo įgūdžių ir pinti bei rišti lasą.
Meksikos vaqueros, padėję kurti Amerikos Vakarus, buvo laikomi tokia svarbia regiono istorijos dalimi, kad renginių organizatorius Williamas Frederickas „Bizonų Bilis“ Cody įtraukė juos į savo gastroliuojančius Laukinių Vakarų pasirodymus, kuriuose buvo vaizduojama labai romantizuota plėtimosi į Vakarus versija.
Tačiau populiarus kaubojų suvokimas atsirado tik įsibėgėjus kino pramonei. Kine kaubojumi tapo vienas iš baltųjų vienišų vyrų, kuris nuolat buvo istorijos herojus.
„Tuomet vaquero virto kažkuo kitu, – sako P.A.Rangelas. – Jis tampa rasistišku, niekinančiu personažu. Kai filmuose buvo vaizduojami lotynų amerikiečiai ir indėnai, jie dažniausiai būdavo apibūdinami kaip piktadariai arba nustumiami į antrą planą. O kaubojus tapo idealiu Amerikos vyru, kuris tarnavo kaip gynėjas ir lyderis“.
Nors popkultūroje ir daugelyje istorinių Vakarų pasakojimų vaqueros buvo nustumti į nuošalį, jų ištobulinti ūkininkavimo metodai išlieka, o dauguma rančų vis dar naudoja šiuos metodus.
„Vaquero palikimas ir tradicijos šiandien egzistuoja šiuolaikiniame rodeo ir rančose, – teigia P.A.Rangelas. – Jei pažvelgsite į tai, kaip šiandien veikia rančos Teksase ir net Vakarų Nebraskoje, pamatysite, kad vaquero kultūra vis dar egzistuoja. Ir vaqueros - arba Meksikos kaubojai – vis dar dirba šį darbą“.
Kaubojaus karjera – nuo vaikystės
Jojimas reikalavo įgūdžių ir investicijų į arklius bei įrangą, kuri retai prieinama vaikui. Kai kuriose kultūrose berniukai keliaudami į ganyklą ir iš jos jodavo ant asilo. Senovėje avių, galvijų ir ožkų ganymas dažnai buvo nepilnamečių darbas – ir iki šiol yra įvairių besivystančio pasaulio kultūrų jaunuolių užduotis.
Dėl laiko ir fizinių gebėjimų, reikalingų reikiamiems įgūdžiams lavinti, tiek istoriniai, tiek šiuolaikiniai kaubojai dažnai pradėdavo savo darbą paauglystėje. Istoriškai kaubojai uždirbdavo atlyginimą, kai tik įgydavo pakankamai įgūdžių, kad galėtų būti įdarbinti (dažnai vos nuo 12 ar 13 metų). Ir jei kaubojai nepatiria sužalojimų, jie su galvijais ar arkliais gali dirbti visą gyvenimą.
Šiandien vakarinėse rančose dirbantis kaubojus dažniausiai yra suaugęs žmogus – atsakomybė už galvijų ar kitų gyvulių ganymą nebelaikoma tinkama vaikams ar paaugliams.
Berniukai ir mergaitės, augantys rančoje, dažnai išmoksta jodinėti ir atlikti pagrindinius rančos darbus, kai tik tampa fiziškai pajėgiais, dažniausiai prižiūrimi suaugusiųjų. Tokie jaunuoliai iki vėlyvos paauglystės dažnai būna atsakingi už „kaubojišką“ darbą rančoje.
Kaubojų poreikis ir populiarumas
Anglakalbių naujakurių atvykimas į Teksasą prasidėjo 1821 m. Kita vertus, Kalifornijoje didelis atvykėlių iš Jungtinių Valstijų antplūdis buvo tik po Meksikos ir Amerikos karo. Šiek tiek skirtingais būdais abi sritys prisidėjo prie ikoninio Amerikos kaubojaus įvaizdžio evoliucijos. Ypač po Amerikos pilietinio karo atsiradus geležinkeliams ir išaugus jautienos paklausai, senesnės tradicijos susijungė su poreikiu varyti galvijus iš fermų, kuriose jie buvo auginami – į artimiausias geležinkelio stotis, dažnai buvusias už šimtų mylių.
Nuo 1860-ųjų iki 1880-ųjų metų juodaodžiai kaubojai Amerikos vakaruose sudarė iki 25 procentų galvijų pramonės darbuotojų: apskaičiuota, kad jų buvo nuo 6000 iki 9000. Paprastai tokio darbo imdavosi būdavo buvę vergai arba buvusių vergų vaikai. Daugelis juodaodžių vyrų turėjo galvijų priežiūros įgūdžių ir pilietinio karo pabaigoje patraukė į Vakarus.
Kadangi to laikotarpio socialinėje struktūroje kaubojai buvo gana žemai, nėra tvirtų duomenų apie tikrąją įvairių rasių proporciją. Vienas rašytojas teigia, kad kaubojai buvo „dviejų klasių – užverbuoti iš Teksaso ir kitų valstijų rytiniame šlaite; ir meksikiečiai iš pietvakarių regiono“.
Nepriklausomai nuo etninės kilmės, dauguma kaubojų buvo iš žemesnių socialinių sluoksnių, o jų atlyginimas buvo menkas. Vidutinis kaubojus uždirbdavo maždaug dolerį per dieną. Tiesa, dar reikėtų pridėti maistą, ar jei tarnaudavo rančoje – gultą dviaukštėje lovoje, dažniausiai į kareivinę panašiame pastate.
Laikui bėgant Amerikos Vakarų kaubojai sukūrė savo asmeninę kultūrą, išlaikančią net riteriškumo likučius. Toks pavojingas darbas izoliuotomis sąlygomis taip pat išugdė priklausomybės vien nuo savęs ir individualizmo tradiciją, labai vertinančią asmeninį sąžiningumą, ryškiai atvaizduojamą dainose ir poezijoje.
