Kartu su rusiškomis raketomis ant Ukrainos miestų kasdien krenta ir iranietiški dronai „Shahed 136“, o į rusų pusę vis dažniau atskrenda ukrainietiški dronai-kamikadzės. Pagal vieną versiją, Krymo tiltą sprogdino žmogus mirtininkas. Afganai talibai paskelbė apie nacionalinės armijos teroristų mirtininkų bataliono kūrimą. Rusijos armijos kareiviai, atsidūrę apsuptyje ir susisprogdinę, apdovanojami didvyrių titulu, o jų vardai vienaip ar kitaip įamžinami.
Bendrai, pasaulinis mirtininkų atakų dažnis padidėjo vidutiniškai nuo trijų per metus devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje iki maždaug vieno per mėnesį dešimtajame, beveik vieno per savaitę nuo 2001 iki 2003 metų ir maždaug vieno per dieną nuo 2003 iki 2015 metų – paskui lyg ir pradėjo mažėti (pavyzdžiui, 2021 m. buvo užfiksuoti 62 atvejai). Šiais metais vėl ryškėja augimo tendencija…
Ieškodami aliuzijų, pasklaidysime beveik 80 metų senumo istorijos puslapius.
Į ką lygiuotis?
Pasaulyje turbūt nėra kitos šalies, kur masinės kolektyvinės savižudybės vardan šalies ir jos aukščiausiojo valdovo (šiuo atveju, imperatoriaus) heroizacija ir net poetizacija pasiekė tokį lygį, kaip Japonijoje. Pilotų mirtininkų būriai ten atsirado baigiantis karui, kai Tekančios Saulės šalis ėmė aiškiai pralaimėti JAV ir jos sąjungininkams Ramiajame vandenyne. Paskutiniuosius devynis karo Ramiajame vandenyne mėnesius kamikadzės veikė kaip efektyviausi ginklai prieš amerikiečių karinį jūrų laivyną.
Savo gyvybės kaina daugiau nei 5 tūkstančiai kamikadzių (kurių pusė buvo jūrų laivyno lakūnai, pusė – armijos oro pajėgų) paskandino maždaug pusšimtį ir sugadino daugiau nei 300 priešininko laivų, tarp kurių buvo trys amerikiečių ir anglų lėktuvnešiai. Amerikiečių gyvosios jėgos ir technikos nuostoliai nuo kamikadzių atakų buvo daug didesni, nei mirtininkų nuostoliai.
Šeštojo dešimtmečio gale JAV bestseleriu tapusioje Yasuo Kuwahara'os ir Gordono T.Allredo knygoje „Kamikadze“ yra toks epizodas. Kamikadzes link galutinio tikslo lydinčios eskadrilės vadas prieš rikiuotę pagyrė jaunus, bet oro mūšiuose jau dalyvavusius lakūnus „už patriotizmą veiksmu“, o paskui pasakė: „Tie iš jūsų, kuriems neužteks narsos šiam galutiniam poelgiui, tegul leidžia tai suprasti, pakeldami ranką, mes nelaikysime jūsų bailesniais už kitus“. Šešetas pakėlė rankas, į ką vadas šaltai pasakė: „Matau, pirmieji savanoriai jau yra“.
Knygoje neparašyta, kad buvo toliau, tačiau veikiausiai nepavykę „atsisakėliai“ vis dėlto užsirašė į savanorius ir papildė mirtininkų gretas. Juk garbės tapti kamikadze atsisakymas tuometinėje Japonijos imperijoje užtraukdavo gėdą šeimai ir visai giminei. Kamikadzės „dieviškuosius“ skrydžius vykdė iki paskutinių dienų „jau pralaimėto karo“, kaip jį apibūdino dviejų jaunų lakūnų, pasiųstų mirti vardan imperatoriaus, motina.
„Jau dievai be žemiškų troškimų“
Japonijoje kamikadzių fenomenas ir „kultūra“ jau seniai tarnauja „patriotiniam“ jaunimo ugdymui. Vienas iš žymiausių paminklų pilotams mirtininkams Japonijoje pastatytas sintoizmo Yasukuni šventykloje Tokijuje (kur nusilenkiama kariams, žuvusiems už Japoniją), kitas – Satsuma pusiasalyje esančios Kagoshima prefektūros Čiran aviacijos bazės (buvusios šimtų „paskutinių“ skrydžių paskutiniais Antrojo pasaulinio karo mėnesiais pradžios tašku) Čirano pilotų kamikadzių taikos muziejuje (知 覧 特 攻 平和 会館). Ten lankytojai gali, pavyzdžiui, paskaityti mirtininkų atsisveikinimo laiškus tėvams, žmonoms, sužadėtinėms.
Paminklų yra ir kitur – pavyzdžiui, Nahoje (Okinavos prefektūra) ar Matsumoto mieste (Nagano prefektūra). Čia, prie atokiame Gokoku šventyklos kamputyje stovinčios kuklios lakūno figūros esančios lentelės parašyta: „Specialiosios pajėgos, mes niekada jūsų nepamiršime“. Kelionių gide rašoma, kad tai memorialas jaunuoliams, pašauktiems į specialiosios paskirties būrį „Dieviškasis vėjas“ — jų buvo 90.
Kaip bebūtų keista, kamikadzės įamžinti ir už Japonijos ribų – pavyzdžiui, Mabalakato miestelyje Lusono saloje Filipinuose, kur per karą buvo Japonijos karinių oro pajėgų bazė. 2004 metų spalio 25 d. ten buvo atidengta natūralaus dydžio piloto kamikadzės statula. Netoliese stovinčiame stende yra paaiškinimas: „Šis namas… yra oficiali garsiosios Antrojo pasaulinio karo laikų Japonijos kamikadzių organizacijos susikūrimo vieta. Viceadmirolas Takidziro Onisi, vadovaujantis Japonijos karinėms oro pajėgoms Filipinuose, čia įsteigė patį pirmą savanorių kamikadzių padalinį. 23 jauniems Pirmojo oro laivyno 201-osios aviacijos grupės nariams, jau dalyvavusiems kovos veiksmuose, buvo pasiūlyta tapti lakūnais mirtininkais“.
Ankstų 1944-tų metų spalio 20-osios rytą buvo iš karto sudarytas kreipimasis, kuris buvo išplatintas, vos tik admirolas jį pasirašė. Juo buvo skelbiama, kad 201-oji aviagrupė organizuoja specialų atakos korpusą, skirtą pagal galimybes naikinti ir gadinti nuo 1944 metų spalio 25 d. 7:25 priešiškus lėktuvnešius Filipinų akvatorijoje.
Šturmo būrio vadovu buvo paskirtas leitenantas Yukio Seki. Spalio 25 dieną, 7:25 iš Rytinio Mabalakato aerodromo pakilo pirmieji savanoriai kamikadzės, kuriems nebuvo lemta grįžti. Taip gimė pats pirmasis kamikadzių būrys, prie kurio paskui prisijungė keli tūkstančiai Rytų karių. Tai buvo „Dieviškasis vėjas“, vėliau įpūtęs siaubą, chaosą ir žūtį tūkstančiams amerikiečių jūreivių.
Baigiantis karui Ramiajame vandenyne, kariai kamikadzės per 1228 „savižudiškus skrydžius“ paskandino ir sugadino iš viso 322 JAV laivus ir nužudė daugiau nei 10 tūkstančių amerikiečių jūreivių.
Šią pažintį su istorija surinko ir parašė Mabalakato municipaliteto Turizmo biuro vadovas Gajus „Indra“ Hilbertas, savo poziciją paaiškinęs taip: „Mabalakato Turizmo biuras (MTO) Kamikadzių taikos memorialo kūrimą palaiko ne siekdamas šlovinti kamikadzes, o veikiau panaudoti karo istorijas kaip instrumentą skatinti gerą valią, taiką ir tautų draugystę. Tai priminimas, kad kamikadzių fenomenas niekada nepasikartotų“.
Pirmasis pasaulyje oficialus „žmogus – bomba“
Beje, pirminiame Filipinų memorialo paaiškinamojo teksto variante buvo pasakojama apie pirmą sėkmingą lakūnų mirtininkų ataką prieš JAV karinio jūrų laivus, kurią įvykdė atakos grandis „Simpu“, vadovaujama leitenanto Yukio Seki:
„... ir pažeidusi priešo taikinius Leyte [įlankos] rajone. Paties Seki lėktuvas smogė pirmas, susprogdindamas amerikiečių lėktuvnešį „St. Lo“, kuris per 20 minučių nuskendo. Seki kariai irgi smogė ir smarkiai apgadino amerikiečių lėktuvnešius „Kalinin Bay“, „Kitkun Bay“, „Sangamon“, „Santee, Suwannee“ ir „White Plains“. Šios pirmosios sėkmingos kamikadzių misijos liudininku tapo didžiausias japonų lakūnas asas, pasiekęs 103 patvirtintas pergales oro mūšiuose, Hiroyoshi Nishizawa. Karo istorikai leitenantą Yukio Seki laiko „pirmuoju pasaulyje oficialiu „žmogumi-bomba“.
Visgi iki leitenanto Y.Seki buvo ir „neoficialus“ kamikadzė Japonijos Karinių oro pajėgų 11-ojo oro laivyno 26-os oro flotilei vadovavęs kontradmirolas Masafumi Arima. Jis laikomas kamikadzių taktikos išradėju. 1944 metų spalio 15 dieną M.Arima asmeniškai vadovavo dvimotorio bombonešio „Mitsubishi G4M Betty“ atakai prieš didelį „Essex“ klasės lėktuvnešį „USS Franklin“, Leyte įlankoje.
Prieš pakildamas pilotas neva nusisegė antpečius ir kitus skiriamuosius ženklus, pareiškęs apie ketinimą negrįžti gyvas. Nors M.Arima iš tiesų negrįžo, o lėktuvnešis „USS Franklin“ nukentėjo, visgi neaišku ar ši žala buvo suplanuotos teroristo mirtininko atakos rezultatas. Kaip bebūtų, manoma, kad 1944 metų spalio 15 dieną (kai kuriais duomenimis, spalio 14), M.Arima žuvo, o dalis jo lėktuvo visgi įsirėžė į „Franklino“ denį.
Aukščiausia Japonijos karinė vadovybė ir propagandistai pasinaudojo M.Arimo pavyzdžiu, kuriam po mirties (sic!) buvo suteiktas viceadmirolo laipsnis ir oficialiai pripažintas pirmuoju lakūnu, atlikusiu kamikadzės ataką dar prieš suformuojant „Dieviškojo vėjo“ specialiuosius dalinius.
Tai – pirmoji straipsnio apie japonų kamikadzes kaip reiškinį, dalis. Antrąją dalį kviečiame skaityti trečiadienį.
