Apie fondo sukūrimą praėjusią savaitę paskelbė Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis. Jis teigė, kad „visi jau matė, kaip tai veikia“, greičiausiai turėdamas omenyje sėkmingą paslaptingų jūrinių dronų kamikadzių ataką prieš Rusijos karinį laivyną prie okupuoto Sevastopolio.
Svabu pabrėžti, kad kalbant apie bepiločių antvandeninių laivų kūrimą, iš tikrųjų kalbama apie proveržį konservatyviausioje kariuomenės šakoje – revoliuciją kariniame jūrų laivyne. Nepaisant tūkstantmetės karinio jūrų laivyno istorijos, šioje srityje galime prisiminti gana nedaug lūžio taškų, tarp jų – kompaso išradimą, „parako revoliuciją“, burių amžiaus pabaigą, povandeninių laivų ir lėktuvnešių atsiradimą.
Tai buvo įvykiai, pakeitę laivyną – kuris nors ir atrodė statiškas, iš tikrųjų buvo pakankamai lankstus, kad per kelis dešimtmečius globaliai ir greitai atitiktų naujus reikalavimus.
Ukraina taip pat prisidėjo prie šios revoliucijos – kreiserio „Moskva“ sunaikinimas vienu raketos smūgiu įkalė paskutinį vinį į diskusiją dėl „didžiųjų karo laivų“ perspektyvumo. Kita vertus, laivų kamikadzių ataka Sevastopolio įlankoje – saugiausiame Rusijos Juodosios jūros laivyno objekte – įrodė naujosios laivyno koncepcijos perspektyvumą.
Ar tokio laivyno kūrimas galėjo įvykti anksčiau? Žinoma. Antvandeninių bepiločių orlaivių kūrimas nėra joks atradimas – tai jau daugelį metų daro ir pritaiko kitos šalys. Pavyzdžiui, JAV svarsto galimybę sukurti antvandeninių bepiločių orlaivių laivyną kaip veiksmingą jūrų pajėgų padalinių pastiprinimą, ypač operacijoms Pietų Kinijos jūroje. Be to, anksčiau buvo išbandyti naujo tipo nedideli dronai – tokie kaip „UxS IBP 21“ arba „MANTAS T-12“.
Be to, jau kurį laiką kuriami „Sea Hunter“ dronai, galintys medžioti priešo povandeninius laivus. Taip pat jau kurį laiką naudojamas ir gana neįprastas burinis „Saildrone Explorer“, kuris gali vykdyti žvalgybą visiškai autonominiu režimu ir yra maitinamas Saulės energija.
Anksčiau visos bepilotės sistemos buvo skirtos patruliavimui, žvalgybai arba daugkartinio naudojimo ginklų gabenimui, tačiau jos pačios niekada nebuvo ginklais. Pirmą kartą bepiločiai orlaiviai į diskursą patenka kaip priemonė, skirta įveikti taikinius, esančius maždaug 300 km atstumu.
Tokios drono panaudojimo galimybės paaiškina, kodėl tokia ginklų rūšis atsirado tik dabar.
Tačiau laivo kamikadzės – „ugnies laivo“ (angl. fire ship) ar tiesiog sprogstančio laivo – sąvoka iš tiesų atsirado dar burinio laivyno laikais. Tokie laivai savižudžiai buvo naudojami senovės Kinijoje (II a.), XVI a., Antrajame pasauliniame kare.
Visų pirma, pagrindinė su bet kokiu dronu susijusi problema yra ryšys – gebėjimas perduoti informaciją dideliais atstumais. Oro transporto priemonių atveju atstumas gali siekti šimtus kilometrų (jei objektas yra tiesioginio matomumo zonoje), o antvandeninių dronų atveju viskas priklauso nuo fizikos dėsnių ir radijo bangų.
Dėl šio principo, tarkime, 5 km aukštyje esančio drono su 10 m antena radijo matomumo horizontas bus apie 300 km, o antvandeninio laivo drono atveju jis bus mažesnis nei 20 km.
Žinoma, būtų galima dislokuoti bepilotį orlaivį arba lėktuvą, kuris „kabotų“ ore, perduotų signalus ir taip užtikrintų ryšį antvandeniniam dronui, tačiau toks būdas panaikina svarbiausią tokios atakos pranašumą – netikėtumo elementą. O svarbiausia, visa duomenų mainų sistemos struktūra taptų gana pažeidžiama, nes grėsmei pašalinti užtektų sunaikinti signalus perduodantį bepilotį orlaivį ar lėktuvą.
Antra, svarbu kaina. Kalbant apie kamikadzių dronus, svarbu yra tai, kad jie kuriami laikantis maksimalaus supaprastinimo ir sąnaudų mažinimo principo – nes tokie dronai kuriami kaip trumpą gyvavimo ciklą turinti „amunicija“.
Jūrinei įrangai trumpalaikiškumas itin svarbu, nes jau yra sukurtų sprendimų, skirtų ne nuolatiniam, bet palyginti trumpam veikimui. Tai tiesiogiai lemia masinę gamybą, kuriai – šiuo atveju gaminant dronus – reikia daug mažiau specialistų ir pakrančių infrastruktūros, o tai yra svarbu, kai jūrinėje aplinkoje sąlygos yra agresyvios.
Trečiasis aspektas yra prieinamumas. Karinis jūrų laivynas yra labai brangus. Sukurti savo net ir „moskitų“ laivyną užtrunka daug metų ir kainuoja milijardus dolerių – nors tai toli gražu nėra, ko iš tikrųjų reikia, bet tačiau labiausiai įperkama. Todėl daugeliui šalių antvandeniniai dronai galėtų tapti pagrindiniu elementu, užtikrinančiu vandenų apsaugą – žinoma, kartu su kitomis priemonėmis.
Pagrindinis aspektas – kovinis efektyvumas. Šiuo metu veiksmingiausia priemone įveikti priešo laivus pagrįstai laikoma raketinė ginkluotė. Prieštankinė raketa, kuri gali būti paleista iš laivo, povandeninio laivo, lėktuvo ar pakrantės komplekso pataiko į už šimtų kilometrų esantį taikinį. Tačiau faktas yra tas, kad visi šiuolaikiniai laivai yra suprojektuoti taip, kad atremtų būtent tokio tipo ataką.
Tuo tarpu nepastebimi, nedidelio dydžio dronai (ypač pusiau povandeniniai) turi pranašumą: juos gana sunku aptikti turimais radiolokaciniais prietaisais. Tai reiškia, kad jie turi gana geras galimybes priartėti prie priešo, o jų veikimo nuotolis panašus ar net didesnis nei prieštankinių raketinių ginklų. Be to, jie taip pat gali atlikti išankstinę taikinio žvalgybą.
Jūriniai dronai kamikadzės taip pat galėtų tapti nedideliu žingsnis tobulinant šiuolaikinių laivų (o svarbiausia, povandeninių laivų) siaubo – šiuolaikinių lengvųjų torpedų – efektyvumą. Pavyzdžiui, amerikietiška torpeda „Mark 54“, kurios svoris 276 kg, greitis daugiau kaip 40 mazgų, gali veikti apie 9 km nuotoliu. Europietiška „MU-90“, kurios svoris 304 kg, greitis siekia iki 50 mazgų –25 km. Šiuo atveju dronas galėtų tarnauti kaip „pirmoji pakopa“ tokioms torpedoms pristatyti į reikiamą atstumą taikinio zonoje.
Parengta pagal „Defense Express“.
