Jūsų dėmesiui – lapkričio 13 dienos apžvalga.
Politinis strateginis lygmuo
Rusijos eksprezidentas, kalbėdamas apie Rusijos armijos pralaimėjimą Chersone, mykė apie „sudėtingas aplinkybes ir sunkius karinius sprendimus“. Oficialusis Kremlius patvirtino, kad nieko blogo neatsitiko, „specialioji operacija“ tebevyksta pagal planą.
Vladimiro Putino atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas pareiškė, kad Chersonas tebėra „Rusijos Federacijos subjektas, kuris yra teisiškai įtvirtintas ir apibrėžtas. Jokių pakeitimų nėra ir negali būti“.
Margarita Simonjan savo „Twitter“ paskyroje paskelbė: „Tai, kad Surovikinas elgėsi teisingai, yra labai svarbu. Tikrai žinau, kad šis sprendimas niekam nebuvo lengvas. Nei tiems, kurie jį priėmė, nei mums, kurie supratome, kad taip bus, nors vis dar meldėmės, kad taip nebūtų“.
Valstybės Dūmos tarptautinių reikalų komiteto pirmininkas Leonidas Sluckis pareiškė, kad „tai yra priverstinis sprendimas, teisingas sprendimas, priimtas siekiant išsaugoti mūsų karių gyvybes. Mes tikrai grįšime į Chersoną, mes tikrai laimėsime artimiausioje ateityje“.
Surovikino-Putino-Patruševo sprendimą dėl pasitraukimo palaiko ir Kremliaus lėlė Ramzanas Kadyrovas bei butų vagis Jevgenijus Prigožinas. Dauguma viešų Rusijos oficialių pareigūnų teigia, kad šis atsitraukimas yra protingas Rusijos kariuomenės veiksmas ir tik nedidelis stabtelėjimas kelyje į galutinę pergalę. Putino pralaimėjimą palaiko ir viešai remia šiandieninės Rusijos imperijos ideologas Aleksandras Duginas.
Tik kai kurie karo analitikai drįso pralaimėjimą pavadinti „rusų vilčių žmogžudyste“.
Kas atsitiko? Kodėl net ir buvę didžiausi Rusijos generalinio štabo kritikai šitaip gina pasitraukimą iš Chersono – tiksliau, pateisina dar vieną didelį pralaimėjimą? Visa ši Kremliaus šutvė ir yra kolektyvinis V.Putinas. Jie supranta, kad nusibaigus V.Putinui, ateis galas kiekvienam klano nariui. Skambant siūlymams sušaudyti V.Putiną, šią niūrią ir realią perspektyvą suvokia tiek V.Putino generolai, tiek propagandistai – visi, „parišti“ bendrų nusikaltimų ir susitepę ukrainiečių krauju. Kremliaus gaujos vienijasi, o kadangi „poviazany“ tūkstančiai, V.Putino pozicijos, atrodo, kol kas pakankamai tvirtos. Visa tai akivaizdžiai rodo, kad, kaip mes daug kartų tvirtinome, Rusiją valdo ne vienas nukvakęs diktatorius, o didelis represinių struktūrų mechanizmas. Ir jei buvo tikėtasi, jog po Chersono praradimo V.Putiną nudaigos savi, įvyko priešingas dalykas – V.Putiną savo krūtinėmis uždengė visi jo nusikaltimų bendrininkai.
Kriminalinė klasika.
Didžiosios Britanijos gynybos sekretorius Benas Wallace retoriškai paklausė, kam visa tai (karas) buvo reikalinga, jei Rusijos Federacijai nepavyko pasiekti nė vieno iš savo pagrindinių tikslų. B.Wallace teigimu, šiuo karu Rusija ne tik nieko nelaimėjo, bet patyrė didžiulių nuostolių ir pasiekė tik tarptautinės izoliacijos bei pažeminimo.
Mes visada teigėme, kad V.Putinas dirba visoms Vakarų žvalgyboms, tame tarpe ir Lietuvos. Su žiburiu nerasite kito tokio siaurakakčio, kuris per tokį trumpą laiką būtų taip nustekenęs Rusiją ir taip sustiprinęs Vakarus.
Volodymyras Zelenskis išvardijo sąlygas, kurias patenkinus būtų galima sėsti prie derybų stalo. Tai – Ukrainos teritorinio vientisumo atkūrimas, karo nusikaltėlių persekiojimas ir nuostolių kompensavimas. Pozicija sušvelninta, atsižvelgiant į JAV norą parodyti atvirumą deryboms, nebūtinai jas pradedant. Invazijos pradžioje V.Zelenskio derybų sąlyga buvo Rusijos armijos atitraukimas į vasario 23-iosios ribas. Manoma, kad Vakarų lyderiai nori derybų dar ir dėl to, kad pavargo nuo didėjančio visuomenės nepasitenkinimo, augant sąskaitoms už energiją, kurą, maistą. Infliacija Vakarams, matyt, kol kas yra didesnis baubas nei karas.
Tuo tarpu kariaujančiai Ukrainai derybos neatrodo tinkamas sprendimas. Daugiau kaip 85 proc. ukrainiečių tvirtina, kad jų tauta turėtų toliau kovoti, o ne derėtis, rodo neseniai atlikta apklausa.
Ukrainos prezidento kanceliarijos vadovo patarėjas Michailas Podoliakas pareiškė, kad tai, ką siūlo Rusija, yra „verkšlenimas žmonių, kurie supranta, kad jie pralaimi ir atrodo nereikšmingi, bet nori gauti arba operatyvinę pauzę, arba vis tiek kažkaip pasilikti kažkur okupuotose teritorijose ir sakyti, kad jie ten jau yra ir siūlo tai sutvarkyti... Tai nėra derybos – tai ultimatumas, ir kodėl mes šiandien turėtume kalbėti su rusais rusiško ultimatumo kalba, kai turime visiškai tobulą ultimatumą – Ukrainos ginkluotąsias pajėgas“.
Taip. Kremliaus ultimatumai nebegąsdina. Dabar Ukrainos eilė mušti bolševikų išperas. Nesustojant, kol paskutinis driskius paliks Ukrainos žemę. Viliamės, kad šią žiemą Vakarų ryžtas remti Ukrainą neišblės, nes tai reikštų ne ekonomikos, o laikiną plintančio vėžio metastazių stabilizaciją. Ukrainos pergalė leis Vakarams kartu su Kyjivu diktuoti Rusijai taikos sąlygas.
Operacinis lygmuo
Be esminių pakitimų.
Ukrainos kariuomenė nerimauja, kad savaitės pradžioje Rusija gali smogti Ukrainai dar vieną masinį raketų smūgį. Tokiam dar vienam teroro aktui Kremlių gali paskatinti vyksiantis G20 aukščiausiojo lygio susitikimas.
Nežiūrint teroristinių išpuolių, toliau bus tęsiamas Rusijos armijos, dabar jau esančios kairiajame Dnipro upės krante, puolimas. Jis bus pakankamai sėkmingas, nes rusai stepėse neturi galimybių įrengti stiprius įtvirtinimus. Išmušta iš Chersono regiono, klipatų armija turės trauktis į Krymo pusiasalį ir Melitopolio kryptimi.
Šio momento laukia Joe Bidenas. Jis tikisi, kad Maskva supras kito kelio, išskyrus paliaubas, paprasčiausiai neturinti. Tačiau panašu, kad net ir šiuo atveju Kyjivas nesustos ir mėgins veržtis į Krymą.
Tai labai sudėtinga karinė operacija. Nekontroliuodama jūros, Ukraina būtų priversta vykdyti ją sausuma, o sausumos ruožas, jungiantis pusiasalį su žemynine dalimi yra labai siauras, maždaug penkių-septynių kilometrų pločio.
Būtent tuo metu V.Putinas vėl išsitrauks branduolinę kuoką ir grasins pasauliui sunaikinimu.
Manome, kad būtent čia, ties Krymo raudonąja linija, prasidės kažkas panašaus į Kyjivo – Maskvos derybas, aktyviai tarpininkaujant Vašingtonui ir Berlynui.
Žodžiu, viskas bus gerai, nepergyvenkite ir pasistenkite ramiai miegoti naktį. Ukrainiečiai Maskvos nepuls, o V.Putinas atominės bombos ant Vilniaus nenumes.
Taktinis lygmuo
Persikėlę per Dniprą, vargetos stengiasi įsirausti kairiajame upės krante.
Per pastarąją parą okupantai surengė 4 raketinius ir 16 oro smūgių ir daugiau kaip 40 atakų iš salvinių raketų sistemų. Nukentėjo daugiau kaip 20 gyvenviečių Zaporižės, Čerkasų, Charkivo ir Donecko srityse.
Nikopolio rajone per apšaudymą sužeistos 2 moterys.
Baltarusijos teritorijoje toliau formuojama Rusijos ir Baltarusijos karinė grupuotė. Bresto srityje, dislokuojami atvykstantys Rusijos ginkluotųjų pajėgų daliniai. Vietos ligoninės perkrautos sergančiaisiais dėl prastų gyvenimo sąlygų, vietos gydytojai verčiami teikti paslaugas rusų kariams, atsisakant gydyti Baltarusijos piliečius.
Šeštadienį į okupuotą Zaporižės srities Melitopolį atvyko dar vienas mobilizuotųjų pastiprinimas. Atvykėliai perka maistą, civilinius drabužius ir didelį kiekį alkoholinių gėrimų.
Patvirtintas itin tikslus smūgis Dnipryanų gyvenvietėje į pastatą, kuriame buvo 500 okupantų. Du sunkvežimiai su žuvusiaisiais išvežti į Tavrijską.
Per šeštadienio-sekmadienio parą Ukrainos karo aviacija 13 kartų smogė priešui. Pataikyta į 8 personalo, ginklų ir karinės technikos koncentracijos vietas, 5 priešo priešlėktuvinių raketinių sistemų pozicijas.
A.Navys ir M.Sėjūnas dėkoja visiems, kurie finansiškai remia analitikų įkurtą VšĮ „Visuomenės informacinio saugumo agentūra“. Jie pabrėžia, kad nors jų tekstus perpublikuoja žiniasklaidos priemonės, patys šio turinio kūrėjai yra visiškai nepriklausomi ir savo veiklą tęsia tik privačių rėmėjų dėka.
