Amerikiečių bandymas buvo atliktas dar gruodžio 9 d., Ramiajame vandenyne prie pietinės Kalifornijos pakrantės. Bandomojo paleidimo metu „AGM-183A ARRW“ (angl. Air-Launched Rapid Response Weapon) buvo paleista iš bombonešio „B-52H Stratofortress“.
Bandomojo skrydžio metu hipergarsinė raketa daugiau nei penkis kartus viršijo garso greitį, pilnai įvykdė skrydžio planą ir savaime susinaikino. Remiantis preliminariais vertinimais, bandymas buvo maksimaliai sėkmingas.
Tačiau Pentagonas dar nenusprendė, kokią vietą šis ginklas užims ginklų arsenale – ir prieš kokias grėsmes jis gali būti naudojamas.
Hipergarsinės lenktynės
Kelios šalys, įskaitant JAV, Rusiją ir Kiniją, vykdo hipergarsinių ginklų programas.
Manoma, kad 2010-aisiais Rusija ir Kinija savo programomis aplenkė JAV, o Amerika dabar daug investuoja, kad sumažintų atotrūkį. JAV šiuo metu plėtoja kelias hipergarsinių ginklų programas.
„Tolimojo nuotolio hipergarsinių ginklų programa“ (angl. Long-Range Hypersonic Weapon, LRWH) apima hipergarsinio orlaivio kūrimą. Jį JAV kariuomenei ir kariniam jūrų laivynui kuria bendrovė „Lockheed Martin“. Bandomųjų paleidimų serija suplanuota 2023 m. pabaigoje.
Kitas Pentagono Pažangiųjų mokslinių tyrimų projektų biuro (DARPA) kuriamas projektas vadinamas „Orinio hipergarsinio ginklo koncepcija“ (angl. Hypersonic Air-breathing Weapon Concept, HAWC). Ji apima sparnuotosios raketos su tiesioginio srauto oro „įkvėpimo“ varomąja sistema kūrimą. Tai – palyginti nedidelė oras-oras raketa.
Kita programa – hipergarsinė atakos sparnuotoji raketa (angl. Hypersonic Attack Cruise Missile, HACM), kurią „Raytheon Technologies“ kuria JAV karinėms oro pajėgoms. Programos detalės dar neatskleistos, tačiau tikėtina, kad tai taip pat bus iš oro paleidžiama raketa.
Yra keletas kitų JAV hipergarsinių programų, kurios kol kas yra mažiau pažengusios: „Conventional Prompt Strike“ ir „Hypersonic Air-Launched OASuW“ kuria Karinis jūrų laivynas, o“Tactical Boost Glide“ ir „Operational Fires“ kuria DARPA.
Rusija plėtoja tris hipergarsinių ginklų programas. Tai – strateginė amunicija „Avangard“, kurią paleidžia tarpžemyninė balistinė raketa, jūrinė raketa „Cirkon“ ir iš oro paleidžiama raketa „Kinžal“. Atviruose šaltiniuose nėra informacijos apie tikrąjį šių programų statusą. Rusija yra paskelbusi, kad visi trys kompleksai yra parengti ir net pradėti eksploatuoti.
Kinija taip pat vykdo hipergarsinių ginklų programas, iš kurių svarbiausia – „DF-17“. Yra žinoma, kad tai yra amunicija, kurią įgreitina kietojo kuro raketa.
Šio ginklo bandymai 2021 m. spalį sukėlė didelį nerimą amerikiečiams. JAV Jungtinio štabų vadų komiteto pirmininkas generolas Markas Milley palygino šį įvykį su „Sputniko“ paleidimu – pirmąja didele sovietų kosmoso programos sėkme.
Nors visos šios programos susijusios su hipergarsiniu greičiu, tai yra labai skirtingi ginklai tiek pagal užduotis, tiek pagal technines charakteristikas.
Kas yra hipergarsiniai ginklai?
Hipergarsinis ginklas – tai orlaivis, galintis skristi erdvėje didesniu nei penkių machų greičiu.
Macho skaičius paprastai lyginamas su garso greičiu – nes iš tiesų yra su juo susijęs – tačiau su svarbia išlyga: jis reiškia greitį, kuriuo garsas sklinda tomis pačiomis sąlygomis ir toje pačioje aplinkoje, kurioje jis yra. Todėl apskaičiuojant macho skaičių labai svarbus yra terpės tankis: kuo jis mažesnis, tuo didesnis skrydžio greitis macho skaičiumi. Todėl skrydžio dideliame aukštyje metu macho skaičius visada yra didesnis nei ant pažemiui.
Yra du pagrindiniai hipergarsinių ginklų tipai, kuriuos sąlyginai galima vadinti „raketomis“ ir „sklandytuvais“ (angl. glide). Be to, balistinių raketų kovinės galvutės nusileidimo metu gali išvystyti hipergarsinį greitį – tačiau jos nelaikomos hipergarsiniais ginklais.
Hipergarsinės raketos varomos varikliu, o jų galingumą gali padidinti aerodinaminė korpuso ar sparnų forma. Tokios raketos paprastai skrenda labai dideliame aukštyje – ties stratosferos riba. Retame ore lengviau pagreitėti iki hipergarsinio greičio, viršijančio penkis machus.
Hipergarsinis „sklandytuvas“ paprastai apibrėžiamas kaip konstruktas, kuri pakyla kaip balistinė raketa, pasiekia tam tikrą aukštį ir tada įgreitėja iki tikslo penkis ar daugiau kartų viršydamas garso greitį.
Hipergarsinės raketos ar „sklandytuvo“ vertė yra ta, kad tokį taikinį sunku perimti, ypač jei jis manevruoja. Tokiu atveju perėmėjas turi manevruoti patirdamas dar didesnes perkrovas nei taikinys.
Skirtingi požiūriai
Rusijoje, Kinijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose kuriamos hipergarsinės programos konceptualiai skiriasi.
Pirma, reikėtų kalbėti apie labai skirtingus ginklus. Pavyzdžiui, Rusijos „Avangard“ ir JAV LRWH yra strateginiai tolimojo nuotolio ginklai. Tai – konstruktai, kurie įsibėgėja iki labai didelio greičio. Rusija tvirtina, kad jų kūrinio greitis gali viršyti 20 machų. Tikslių duomenų apie LRWH „sklandytuvo“ greitį nėra, tačiau tikėtina, kad jis bus proporcingas. Tai strateginis ginklas, kurio veikimo nuotolis prilygsta tarpžemyninėms raketoms.
„AGM-183 ARRW“, kuri buvo išbandyta prie Kalifornijos krantų, yra operacinio-taktinio nuotolio ginklas.
Jo kovinė galvutė pagreitėja iki didesnio nei penkių machų greičio, tačiau tikslūs skaičiai nėra žinomi. Kongreso tyrimų tarnybos ataskaitoje teigiama, kad jo vidutinis greitis būtų nuo 6,5 iki 8 machų, t. y. maždaug toks pat, kaip ir Rusijos „Cirkon“, kurio vidutinis greitis tame pačiame tekste įvardijamas kaip 6–8 machai.
Tame pačiame šaltinyje nurodoma, kad „Cirkon“ veikimo nuotolis yra apie 1000 kilometrų, o „ARRW“ – 1600 kilometrų. Iki šiol „Cirkon“ buvo tik jūrinė raketa, o „ARRW“ bandymų metu buvo paleidžiama iš lėktuvo, todėl amerikiečių projektas konceptualiai artimesnis Rusijos „Kinžal“.
JAV Kongreso tyrimų tarnybos ataskaitoje teigiama, kad „Kinžal“ pasiekia 10 machų greitį ir beveik 2000 km nuotolį. Tačiau nenurodoma, ar atsižvelgiama į jos nešėjo – naikintuvo „MiG-31“ – veikimo nuotolį.
Daug mažiau žinoma apie Kinijos hipergarsines raketas. Ataskaitoje apskaičiuota, kad jų veikimo nuotolis yra 1600–2400 km.
Hipergarsiniams ginklams labai svarbus nuotolis. Kadangi numušti raketą, skriejančią didesniu nei 5 machų greičiu, yra mažų mažiausiai labai sunku – o iš tikrųjų beveik neįmanoma – svarbiausiu taikiniu automatiškai tampa tokios raketos nešėjas.
Taigi, 1000 kilometrų nuotolio raketa, kaip 2021 m. rašė Rusijos karinis ekspertas Michailas Chodarenokas, reikštų, kad jos paleidimo metu pats paleidimo įrenginys gali būti priešo naikintuvų veikimo zonoje.
Manoma, kad Rusija per karą Ukrainoje panaudojo raketą „Kinžal“. Kovo 18 d. Rusija paskelbė sėkmingai panaudojusi šį ginklą prieš Ukrainos kariuomenės amunicijos sandėlį Ivano Frankivske – tačiau Rusijos gynybos ministerijos paskelbtas smūgio vaizdo įrašas daugelį privertė suabejoti jo tikrumu.
Kam JAV reikalingi tokie ginklai?
JAV hipergarsines raketas ir „sklandytuvus“ tradiciškai laiko nebranduoliniais ginklais, o Rusija ir Kinija juos laiko ne tik įprastinių kovinių galvučių, bet ir potencialiais branduolinių galvučių nešėjais. Tai svarbi aplinkybė, nes dėl to nebranduoliniams ginklams keliami papildomi tikslumo reikalavimai.
Pasak Carnegie fondo branduolinių ginklų eksperto Jameso Actono, JAV požiūris į hipergarsinę technologiją yra sudėtingesnis ir reiklesnis, o tai iš dalies paaiškina vėlavimą pradėti eksploatuoti tokias sistemas.
JAV kariuomenė vis dar vertina hipergarsinių ginklų potencialą. Karinių oro pajėgų sekretoriaus padėjėjas, atsakingas už įsigijimą, technologijas ir logistiką, Andrew Hunteris liepą sakė, kad „ARRW“ programos ateitis priklauso ne tik nuo to, kaip gerai sistema veiks. Jo departamentas taip pat svarstė, kokių ginklų reikės kovai su ateities grėsmėmis ir kaip hipergarsiniai ginklai galėtų įsilieti į šį arsenalą.
„Akivaizdu, kad nepirksite to, kas neveikia. Tačiau net jei ji gerai veikia, ji turi būti tinkamai įtraukta į bendrą ginkluotės komplektą, atsižvelgiant į aukščiausio prioriteto taikinius. Tai ir yra sprendimų priėmimo pagrindas“, – sakė jis.
Apie tą patį 2018 m. rašė Jamesas Actonas. Pasak jo, JAV hipergarsinių sistemų kūrimo iniciatoriai buvo inžinieriai, kurie veikiau norėjo išbandyti, kaip ši technologija veikia. „Todėl pirmuoju gynybos ministerijos prioritetu tampa nustatyti, kokioms užduotims vykdyti reikia tokių ginklų. Tada turėtume aptarti, koks būtų ekonomiškai efektyviausias būdas tiems tikslams pasiekti, ar hipergarsiniai ginklai yra tokie būtini, ar yra geresnė alternatyva?“ – rašoma jo straipsnyje.
Tiesa, nuo šio straipsnio paskelbimo praėjo daugiau nei penkeri metai, ir nors Andrew Hunterio žodžiai rodo, kad tokie svarstymai vis dar aktualūs, pasaulis per tą laiką pernelyg pasikeitė, o sprendžiant iš „ARRW“ bandymų, susidomėjimas hipergarsiniais ginklais bent jau Pentagone neišblėso.
Parengta pagal BBC.
