„Visada tikėjau į Dievą, – „Ukrainskaja Pravda“ žurnalistui Jevhenui Rudenko sako Vadimas. – Turiu nedidelę tatuiruotę – kryželį. Tarnybos metu ne visada įmanoma nešioti fizinį kryželį, jis gali trukdyti, gali būti pamestas, todėl 2014 m. pasidariau tatuiruotę.
Atvirai pasakysiu, kad prasidėjus plataus masto invazijai, netekęs savo brolių – neįtikėtinų, auksinių žmonių, geriausių Tėvynės sūnų – puoliau į neviltį. Tačiau po spalio 12 d., po visų tų veiksnių, kurie neįtikėtinai sutapo mano naudai, supratau, kad egzistuoja aukštesnė jėga, kuri daro įtaką mūsų gyvenimams“.
2021 m., pasibaigus sutarčiai, V.Vorošilovas pasitraukė iš ginkluotųjų pajėgų ir perėjo į civilinę aviaciją – tačiau po vasario 24 d. grįžo į kariuomenę. Už oro mūšį Vinicos srities danguje šį rudenį prezidentas suteikė Vadimui Ukrainos didvyrio vardą.
Interviu su „Ukrainskaja Pravda“ pilotas papasakojo apie savo šaukinio kilmę, apie Ukrainos aviacijos ateitį, apie vakarietiškus lėktuvus, reikalingus norint dominuoti danguje, apie savo požiūrį į priešą ir naujausius jo ginklus.
– Vadimai, kai pirmą kartą pamačiau apie jus žiniasklaidoje, prisiminiau rusų pilotą, kuris buvo suimtas Černigovo mieste. Jis buvo toks... storas. Ar tai rusų problema dėl „kūno sudėjimo“, ar čia kaltas mano paties susidarytas stereotipas apie aviatorius, kurie neva visi turi būti sportininkais?
– (Šypsosi). Tai buvo Krasnojarskas... Nepasakyčiau, kad jie turi tokią problemą. Tačiau iš tiesų jau turime naują skrydžio personalo mokymo koncepciją. Po 2014 m. daugiau dėmesio skiriame jaunimui, kad jis taptų pagrindine aviacijos jėga.
Iš lėktuvų numušimo statistikos, iš tų kariškių (pilotų ir šturmanų), kuriuos mes paėmėme į nelaisvę, matome, kad tai yra... net negaliu sakyti „berniukai“ – suaugę vyrai.
Turime suprasti: kuo jaunesnis žmogus, tuo greičiau veikia smegenys. Aviacijoje tai labai svarbu.
– Kai kurie į nelaisvę patekę rusų pilotai bandė įtikinti, kad nežinojo apie gyvenamųjų namų bombardavimą, nes dirbo pagal jiems pateiktas koordinates. Ar įmanoma tuo tikėti?
– Visiškai tuo netikiu. Jie turi įprastas navigacijos sistemas, pavyzdžiui, „Garmin“, turistines, įvairias modifikacijas. Galbūt jų visuomenė priima propagandą (kad Rusijos aviacija nesitaiko į taikius taikinius, UP past.), tačiau mūsų visuomenė yra gana raštinga.
Nereikia būti aviatoriumi, kad suprastum: jei žmogus į turistinį navigatorių įveda platumą ir ilgumą, jis gana aiškiai mato, kas ten yra. Jei koordinatėse nurodyta ta tikra gyvenvietė, žinoma, iš karto aišku, kad veiksite gyvenvietėje.
Jie naudoja „čiugunkas“ (aviacines bombas, kurių apvalkalas iš ketaus, lrytas.lt past.). Tai įprasta aviacinė bomba, kurios trajektorija sutampa su skrydžio trajektorija, o bombardavimo tikslumas priklauso nuo daugybės veiksnių, pradedant piloto įgūdžiais ir baigiant meteorologinėmis sąlygomis. Todėl netikiu šia legenda.
– Kas laikoma tiksliu smūgiu naudojant mažo tikslumo ginklais?
– Galiu pasakyti apytiksliai: pagal standartus priešo bombardavimas laikomas „tiksliu“, jei jo paklaida plius minus 50 metrų. Miesto sąlygomis net ir tai yra didžiulė paklaida.
– Įsivaizduokime hipotetinę situaciją: gaunate įsakymą bombarduoti taikinius gyvenamuosiuose rajonuose. Ką darytumėte?
– Apie tai jau kalbėjomės su prisiekusiaisiais broliais. Pirma, nenoriu apie tai kalbėti net hipotetiškai, nes net teoriškai tai neįmanoma. Mūsų karinė ir politinė vadovybė to neleis.
Jei pažvelgtume abstrakčiau, „Su-34“ (numušto Krasnojarcevo lėktuvo, UP past.) pilotas ir šturmanas visada mato taikinio vietą, bent jau navigacijos priemonėmis.
Taip, jie gauna užduotį, kurią turi atlikti. Tačiau niekas jų nesušaudys, nesodins į kalėjimą, jei jie numes bombas, pavyzdžiui, atvirame lauke, kilometro ar dviejų atstumu nuo gyvenamųjų pastatų. Tai bus tik „pilotavimo technikos klaida ir prastas apmokymas“ – ir viskas!
Tačiau tokia galimybė galėtų būti svarstoma, jei jie būtų tiesiog žmonėmis. Bet jie puikiai ir visiškai supranta, ką daro. Tai yra jų tradicinė „išdegintos žemės“ taktika. Tai jie jau darė Ičkerijoje, Gruzijoje, Sirijoje.
– Kaip suformuluotumėte savo požiūrį į priešą? Ar yra kažkas panašaus į pagarbą jų pilotams?
– Su jais elgiamės ne kaip su konkrečiu, gyvu žmogumi, bet kaip su oro taikiniais. Jie virsta tik sausais skaičiais Generalinio štabo kasdienėje suvestinėje, ne daugiau.
Žinoma, istorijoje būta pagarbos priešo lakūnams atvejų – bet labai seniai, Pirmojo pasaulinio karo metais. Tada vyravo kilnesni santykiai, jei taip galima pasakyti.
Anksčiau jie paskelbdavo karą, pasirašydavo karo aktą ir išvykdavo į pozicijas. O dabar priešas kelis mėnesius kartojo, kad neketina pulti – o ryte klastingai užpuolė taikius Ukrainos miestus.
– Ar yra kažkas, kuo ukrainiečių pilotai labiausiai skiriasi nuo priešo?
– Galima daug ką papasakoti, bet pasakysiu tik tiek, kad atliekame tokias užduotis, kurios techniškai net nebuvo numatytos projektuojant mūsų naudojamus lėktuvus.
Turime labai ribotas technines galimybes, tačiau darome viską, kad sunaikintume priešą. Stengiamės efektyviai dirbti ekstremaliausiomis sąlygomis ir esame pasiruošę viskam.
Priešas, turėdamas pranašumą, veikia taip, kaip rašoma taktinio mokymo vadovėliuose. Taikome modernesnius metodus, kurių nėra nė vienos pasaulio šalies vadovėliuose.
– Tad po šio karo NATO pilotai turės ko pasimokyti iš ukrainiečių?
– Taip (šypsosi).
– Ar rusai turi ką nors, kuo galėtų nustebinti? Galbūt tam tikri konkretūs lėktuvų tipai?
– Taip, turi, bet ne lėktuvus. Reikėtų suprasti, kad lėktuvas yra daugiau platforma, aviacinių naikinimo priemonių nešėjas. Būtent šios priemonės gali suteikti pranašumą ore.
Neseniai rusai sukūrė tolimojo nuotolio „oras-oras“ raketas „R-37M“. Galima sakyti, kad tai yra naujausias jų ginklas – nors, žinoma, tai sovietų kūrinys, kurį jie modernizavo. Jų deklaruojamas oro taikinių nuotolis yra labai didelis – iki 400 kilometrų. Iš tikrųjų matome mažesnius skaičius, tačiau vis tiek ši naikinimo priemonė yra labai pavojinga.
Tačiau nuolat analizuojame oro mūšius, kuriuose naudojamos šios raketos – ir ieškome būdų, kaip su jomis kovoti.
– Kokį karinį taikinį svajojate sunaikinti?
– Galiu išvardyti tris (šypsosi): „Tu-95“, „Tu-160“, „Tu-22M3“. Būtent šie taikiniai kelia grėsmę mūsų miestams ir civiliams gyventojams, tačiau jie nepatenka į mūsų taktinių lėktuvų veikimo zonas. Jie tiesiog bijo. Jie klastingai vykdo paleidimus į Ukrainos teritoriją.
Šiuo metu matau galimybę juos sunaikinti tik tada, kai jie yra oro uostuose (šypsosi). Kol kas tai vienintelis būdas.
Tačiau virš laikinai okupuotų teritorijų vis dar skraido priešo smogiamieji lėktuvai, ir jei turėtume techninių galimybių, visiškai paralyžiuotume priešą Ukrainos padangėje. Vakarietiško tipo naikintuvai padėtų 100 proc. atskleisti mūsų potencialą.
– Ar esate iš tų, kurie mano, kad tai turėtų būti „F-16“?
– Taip, mums reikia masyviausių lėktuvų, kokie tik egzistuoja pasaulyje. Žinoma, galime svarstyti įvairius tipus – pavyzdžiui, „Gripen“, „Eurofighter“. Jie atsparesni mūsų oro uostų infrastruktūros atžvilgiu – tačiau nėra masyvūs. Ir pasaulyje nėra, sakykime, „antrinės tokių laivų rinkos“.
„F-16“ yra vienas masyviausių savo klasės orlaivių pasaulyje. Todėl galėtume juos aptarnauti ir, svarbiausia, Vakarų partnerių dėka mums netrūktų kovinių priemonių. Tai pagrindiniai dalykai, kodėl mums labiausiai tiktų „F-16“.
Jei kalbėsime apie ateitį, laiką po pergalės, bus iš ko rinktis. Žinoma, yra lėktuvų, kurie, sakyčiau, kovinių pajėgumų požiūriu yra beveik tobuli. Tai „F-22“, „F-35“. Tačiau šiuo metu „F-16“ labai pagerintų padėtį ir padėtų mūsų gynybinėms pajėgoms.
– Dauguma žmonių apie šiuolaikinę karinę aviaciją daugiausia žino iš Holivudo filmų. Ar matėte „Top Gun“?
– Žinoma (šypsosi). Esu pirmosios dalies gerbėjas. Kai buvau kadetas, skraidžiau lengvaisiais lėktuvais. Tuo metu nesusidūriau su reaktyvinėmis technologijomis ir žiūrėjau šį filmą plačiai atmerktomis akimis. Tačiau dabar viską suvokiu kitaip. Turite suprasti, kad tai ne dokumentinis, o vaidybinis filmas.
Apie antrąją „Top Gun“ dalį pasakysiu, kad tai labai graži, estetiškai nufilmuota pasaka. Yra daug tikro pilotavimo kadrų. Bet kalbant apie oro mūšių eigą, priešlėktuvinių raketinių sistemų darbą – tai, sakykime, ne visai atitinka tikrovę (šypsosi).
Tačiau man buvo labai įdomu įvertinti šį filmą pagal tai, kaip jis buvo nufilmuotas, kokias emocijas jis sukelia. Toks filmas skatina jaunuolius stoti į kariuomenę – ir ne tik į JAV karines oro pajėgas, bet ir apskritai į kariuomenę.
– Kai svajojote skraidyti, turbūt negalvojote, kad teks kovoti?
– Ne.
– O jei jums būtų pasakę, kad privalėsite, ar būtumėte ėjęs į karo aviaciją?
– Giliai viduje suvokiau, kad kariuomenė egzistuoja tam, kad vykdytų kovines operacijas – puolamąsias ar gynybines. Tuo metu, žinoma, niekas negalėjo to įsivaizduoti. Bet vis tiek būčiau ėjęs.
– Šis karas jau paskatino kurti bepiločių aviaciją. Ar nėra skaudu matyti, kaip viskas krypsta į tai, kad ateityje pilotų danguje nebereikės?
– Kaip parodė kovinės operacijos, žvalgybinės aviacijos ir bepiločių orlaivių panaudojimo efektyvumas slopinant oro gynybos sistemas yra itin svarbus ginkluotės elementas. Dabar bepilotės aviacijos sektorius išgyvena pakilimą – ir jis tik tobulės.
Kai kurios šalys – pavyzdžiui, Turkija – pradeda gaminti bepiločius orlaivius, skirtus atakuoti oro taikinius. Praėjusiais metais Jungtinės Valstijos pirmą kartą iš nepilotuojamo lėktuvo atliko degalų papildymą ore. Žinoma, tai yra ateitis.
Tačiau visada turime suprasti, kad kritinėje situacijoje tik žmogus gali įvertinti situaciją ir priimti sprendimus. Manau, kad bepiločių aviacija yra ateitis – tačiau tik tada, kai ji bus derinama su tradicine aviacija.
– Ar dabar iškeistumėte savo darbą ore, per karą – į bepiločio lėktuvo pultelį kur nors saugioje vietoje?
– Ne, nekeisčiau. Pasirinkau darbą danguje. Tai suteikia patirties, efektyvesnį ginklų ir emocijų panaudojimą.
– Kaip su emocijomis? Man susidarė įspūdis, kad esate labai subalansuotas žmogus, beveik be emocijų.
– Emocijų yra, tik jos nepasireiškia išoriškai. Jos yra kažkur sieloje. Supranti, kad darai kažką, kas gelbsti kieno nors gyvybę, padeda nugalėti priešą.
Net nežinau, kaip apibūdinti šias vidines emocijas. Mokaisi, tobulini savo įgūdžius – o dabar atėjo laikas parodyti, ką gali padaryti, kad apsaugotum valstybę.
– Ko labiausiai trūksta Ukrainos karinei aviacijai? Žmonių, įrangos ar ir vieno, ir kito?
– Pirmiausia reikėtų padidinti atstumą, kuriuo galėtų matyti mūsų radarai ir stebėjimo sistemos. Antrasis – tai valdomi „oras-oras“ ginklai, kurių veikimo nuotolis būtų daug didesnis nei dabar. Taigi, mums tikrai reikia „F-16“, kurie šiuo požiūriu galėtų patenkinti mūsų poreikius.
– Dabar apie tai kalbėti šiek tiek anksti – bet kaip matote Ukrainos aviacijos ateitį?
– Aš jau matau tai (šypsosi). Esu įsitikinęs, kad po plataus masto invazijos jau turėsime vakarietiško tipo lėktuvus. Kad po pergalės bus modernizuota ir įranga, ir mokymų sistema. Turėsime modernesnių lėktuvų.
Tuos pramonės pajėgumus, kuriuos turime, turėtume įgyvendinti ir plėtoti kartu su Vakarų įmonėmis. Žinoma, esame prastesni elektronikos, orlaivių įrangos srityje, tačiau turime didžiulę lėktuvų korpusų projektavimo, raketų ir variklių gamybos patirtį. Norėdami sukurti tobulą gaminį, turime derinti savo patirtį su vakarietiška.
– Turite „Instagram“ paskyrą, neslepiate savo veido, jus atpažįsta gatvėse ir dėkoja. Ar nebūna rusų grasinimų?
– Ne, anaiptol. Visai ne! Tai mane labai nustebino. Gal todėl, kad jų vadovybė teigia, jog mes neturime aviacijos, kad jie viską iš karto sunaikino (šypsosi)? Ir jie nenori kalbėti apie ukrainiečių pilotus savo informaciniame lauke, kad jų piliečiai nebūtų nustebinti?
Kartą mačiau kažkur jų žiniasklaidoje – pasakysiu originalo kalba: „Numuštas Ukrainos nacių pilotas“. Buvo nedidelė istorija, kurioje jie paminėjo mano šaukinį ir kalbėjo apie Hartmaną, kuris iš Hitlerio gavo Geležinį kryžių (Erichas Hartmanas su šaukiniu „Karaya 1“ yra pasaulinio garso Antrojo pasaulinio karo vokiečių lakūnas asas, UP past.).
– Tačiau propagandistai nesako, kad 1997 m. Hartmannas buvo reabilituotas Rusijos Federacijoje, jie pripažino, kad neteisėtai nuteisė jį 10 metų lagerio „už karo nusikaltimus“...
– Taip, nesako...
Istorija su mano šaukiniu prasidėjo 2014 m., kai rusai paleido savo propagandos mašiną ir pradėjo ukrainiečius vadinti naciais. Tada jie įsilaužė į mano senąją „Instagram“ paskyrą. Reikėjo susikurti naują ir galvojau, kaip ją pavadinti.
Domiuosi pasaulio istorija, žinojau apie E.Hartmanną ir nusprendžiau paskyrą pavadinti „Karaya“. Apskritai, juokaudamas sakiau, kad tai padariau dėl Rusijos propagandos, kad juos patrolinčiau (juokiasi). Bet kažkaip prigijo.
Visi žino, kad E.Hartmanas buvo puikus pilotas. Jis išgyveno Stalino lagerius, vėliau jam pavyko tarnauti vakarinėje Vokietijos dalyje ir net apmokyti amerikiečių lakūnus.
Viename interviu senatvėje jis pasakojo, kad jaunystėje norėjo tik skraidyti ir nepripažino savo karinės bei politinės vadovybės politikos.
– Beje, kai girdžiu šaukinį „Karaya“, manau, kad jis labai panašus į ukrainietišką „kara“, „karaty“.
– (Juokiasi). Taip, pažvelgus į šį žodį, jis įgauna daugiau prasmės („Karaya“ yra vokiška daina apie mylimąją, UP past.). Jei įžvelgiate paralelių su ukrainiečių kalba, tai skamba aktualiau (šypsosi).
– Kas jums reikš pergalę šiame kare?
– Mano nuomone, taikos sutarties pasirašymas su šalimi agresore bus tik pertrauka, kurios metu bus pergrupuojamos pajėgos, ir nieko daugiau. Kai priešas sukaups pakankamai žmonių ir įrangos, viską išanalizuos, jis ir vėl mus puls – jei jų valstybė išliks tokio formato, su tokiu politiniu vektoriumi, koks yra dabar.
Manau, kad pergalė bus tada, kai, pirma, pasikeis priešo galia ir politika. Idealiu atveju pergale taps imperijos žlugimas. Ir, žinoma, privalomas dalykas bus Ukrainos teritorinio vientisumo atkūrimas, visų okupuotų teritorijų kartu su Krymu grąžinimas.
– Žinau, kad kariškiai nemėgsta prognozių dėl karo pabaigos laiko. Tačiau noriu paklausti: kada Ukrainos danguje vėl pamatysime civilinę, o ne karinę aviaciją?
– Šiuo metu nenoriu pateikti jokių prognozių. Žinoma, turiu asmeninę nuomonę, bet nenoriu jos viešinti. Neturiu moralinės teisės prognozuoti bent jau todėl, kad neturiu visos strateginės informacijos.
Po vasario 24 d. stengiuosi gyventi esama diena, tiksliau – dabar ir čia. Anksčiau galėjau atidėti kai kuriuos svarbius gyvenimo sprendimus iki, kaip sakoma, patogesnių laikų. Bet jei yra galimybė ką nors padaryti, būtinai tai darykite, neatidėliokite.
Niekas nežino, ar ateis rytojus. Turime nesustoti – ir gyventi čia ir dabar.
Parengta pagal „Ukrainskaja Pravda“.
