Neįprastame kape, rastame pietvakarių Turkijoje, Sagalaso (graik. Sagalassos) radimvietėje ir datuojamame 100–150 mūsų eros metais, buvo rasta 41 sulankstyta ir susukta vinis, išbarstyta palei degintinio kapo kraštus, 24 plytos, kurios buvo kruopščiai sudėtos ant tebeliepsnojusio laužo, o ant viršaus – kalkių tinko sluoksnis. Tyrimo, paskelbto žurnale „Antiquity“ duomenimis, žmogus – suaugęs vyras – buvo kremuotas ir palaidotas toje pačioje vietoje, o tai romėnų laikais buvo neįprasta praktika.
„Palaidota buvo kapą užveriant ne vienu, ne dviem, o trimis skirtingais būdais, kuriuos galima suprasti kaip bandymą apsaugoti gyvuosius nuo mirusiųjų – arba atvirkščiai“, – teigia Leuveno katalikiškojo universiteto (Belgija) archeologas ir pagrindinis tyrimo autorius Johanas Claeysas. Nors kiekviena iš šių praktikų Romos laikų kapinėse žinomos – kremavimas vietoje, apdengimas plytelėmis ar tinko danga ir retkarčiais naudojamos sulankstytos vinys – visų trijų praktikų derinys vienu metu anksčiau nebuvo pastebėtas, ir tai reiškia „neramių mirusiųjų“ baimę, sako mokslininkas.
Sagalaso radimvietėje eros amžiaus išliko daug romėnų laikų architektūros pavyzdžių, įskaitant teatrą ir pirčių kompleksą. Miestą apleidus, jį greitai užgožė augmenija – kuri jį ir išsaugojo.
Vykdant Sagalaso archeologinių tyrimų projektą, miesto pakraščiuose buvo atkasti ir ištirti kapai, įskaitant „nenormatyvinį kremavimą“. Paprastai romėnų eros kremacijos metu kūnas būdavo deginamas ant laužo, tada surenkamos liekanos, kurios būdavo sudedamos į urną ir palaidojamos kape arba dedamos į mauzoliejų. Tačiau Sagalaso kremacija buvo atlikta vietoje – tai tyrėjai galėjo nustatyti iš anatominės išlikusių kaulų padėties.
Archeologai aptiko ir tipiškų įkapių – pinto krepšio fragmentų, maisto likučių, monetų, keraminių ir stiklinių indų. „Atrodo, akivaizdu, kad mirusysis buvo palaidotas su visa reikiama prabanga, – sako J.Claeysas. – Tikėtina, kad tuo metu tai buvo tinkamas būdas atsisveikinti su mylimu žmogumi“.
Šiame tyrime nedalyvavęs Berno universiteto (Šveicarija) Teismo medicinos instituto mokslinis bendradarbis Marco Milella sako, kad yra „linkęs sutikti su išvada“ dėl sulenktų vinių, kurios, pasak mokslininko, dažnai randamos Vakarų Europos kapinėse, datuojamose I-II mūsų eros amžiais. „Galimas dalykas, kad tai yra mirusiųjų baimė, taip pat amuletai, skirti apsaugoti mirusiuosius, o gal ir viena, ir kita“, – nurodo jis.
J.Claeysas mano, kad vyrą šiame keistame degintiniame kape greičiausiai palaidojo jo artimiausi giminaičiai – per ceremoniją, kuriai pasiruošti ir atlikti turėjo prireikti kelių dienų. Tikėjimų, skatinusių Sagalaso gyventojus laidoti šį vyrą netradiciniu būdu, visuma geriausiai suprantama kaip magija arba veiksmai, turėję turėti tam tikrą poveikį įsivaizduojamam antgamtiniam ryšiui.
Gali būti, kad vyras buvo palaidotas taip neįprastai siekiant neutralizuoti neįprastą ar nenatūralią jo mirtį – tačiau tyrėjai ant kaulų nerado jokių traumos ar ligos požymių. Deja, nors „magiško kremavimo“ laikas sutampa su kitais kapais, J.Claeysas sako, kad „negalima tiksliai nustatyti, ar šalia buvo palaidoti kokie nors šeimos nariai“ – nes senovinių kremavimų metu DNR paprastai sunaikinama dėl aukštos temperatūros.
„Nepriklausomai nuo to, [vyro] mirties priežastis buvo trauminė, paslaptinga, ar galimai nulemta užkrečiamos ligos, ar bausmės rezultatas“, – tyrimo išvadose teigia tyrėjai ir nurodo, kad turbūt dėl to „gyvieji bijojo mirusiojo sugrįžimo“.
Parengta pagal „Live Science“.
