Juolab, kad tai yra tendencijos, kurios pradėjo formuotis okupantams dar tik artėjant prie 200 000 karinės jėgos vienetų ir 11 000 karo mašinų nuostolių skaičiaus.
Pirmoji tendencija – kliovimasis „mobilizacine“, o ne „masine“ kariuomene, o antroji – „elitinių“ karių „branduolys“, naudojamas kaip „ugniagesių komandos“ itin skubiais atvejais. Taip par Rusijos kariuomenės periferijoje veikia padaliniai su prastai apmokytu ir apginkluotu personalu – „nereikalinga medžiaga“. Ši tendencija aiškiai matyti mūšyje dėl Bachmuto, kur dabar pagrindinės priešo smogiamosios pajėgos yra oro atakos daliniai, o „vagneriai“ ir „iš dalies mobilizuoti“ dengia flangus ir patiria didelius nuostolius.
Be to, remiantis Ukrainos gynybos žvalgybos atliktu rusų karo belaisvių socialiniu tyrimu, 43 proc. iš 400 respondentų teigė priklausę „reguliariajai“ Rusijos kariuomenei, o kiti 42 proc. – 1-ajam ir 2-ajam armijos korpusams – nors, atrodytų, pagal priešo koordinačių sistemą tai turėtų būti tos pačios kategorijos kariai.
Vadinasi, kitų mobilizacijos bangų potencialą Rusijoje reikėtų vertinti ne tik pagal kiekybinius, bet ir pagal kokybinius rodiklius – t. y. pagal operacijos, kuriai gali būti panaudota karinė jėga, mastą. Juk jau yra pavyzdys, kad gana didelio masto Kremliaus „dalinės mobilizacijos“ 300 000 žmonių banga ištirpo per mūšius dėl Vuhledaro, Avdijivkos, Mariankos ir paties Bachmuto.
Antroji tendencija – vis dažniau naudojami nestandartiniai ginklai. Pavyzdžiui, iš to, kad rusai pradėjo dažniau prarasti savo 240 mm savaeigius sunkiuosius minosvaidžius „Tiulpan“, galima daryti išvadą, kad okupantai pradėjo naudoti šiuos savaeigius sunkiuosius minosvaidžius, kurių veikimo nuotolis yra tik 20 km.
Be to, Ukrainos generalinio štabo ataskaitose ir kituose atviruose šaltiniuose vis dažniau galima rasti nuorodų į tai, kad rusai pradėjo atakuoti ukrainiečių karius žemė-oras raketų sistemomis „S-300“, kurios perėmė sovietinės nevaldomų balistinių raketų sistemos „Luna-M“ nišą. O tendenciją, kai rusai prieš Ukrainos ginkluotąsias pajėgas fronte naudoja skraidančias bombas, taip pat galima apibūdinti fraze „skraidanti artilerija“.
Trečioji tendencija – palyginti naujų ir archajiškų transporto priemonių derinimas mūšiuose su Ukrainos ginkluotosiomis pajėgomis. Kitaip tariant, rusai aktyviai siųs į frontą ir naują tanką „T-90M Proryv“, ir archajiškus tankus „T-62“ bei „T-54/55“, taip pat kitokio tipo „šušpancerius“ – pavyzdžiui, „BTR-50“ su primontuotu priešlėktuviniu pabūklu „ZU-23–2“.
Apie senąją techniką, kuri tiesiogine prasme mena Chruščiovo laikus, sklando poliarizuotos nuomonės – nuo pašaipų iki „važiuoja ir šaudo, todėl yra pavojinga“. Galbūt vaizdą būtų galima suvidurkinti fraze „įranga su trumpu tarnavimo laiku“, teigia „Defense Express“.
Bet kuriuo atveju, tokia logika tinka, pavyzdžiui, okupantų sprendimui ant tanko „T-54“ sumontuoti priešlėktuvinį pabūklą „S-60“. Tinkamas šių Chruščiovo laikų šarvuočių pritaikymo formatas, visų pirma, yra remti rusų „šturmo grupių“ – kurios dėl didelių nuostolių taip pat pasižymi trumpu „gyvavimo laikotarpiu“, veiksmus.
Ketvirtoji tendencija yra ta, kad savo gynybiniuose veiksmuose vis dažniau remsis „natūraliomis“ kliūtimis. Čia turimi omenyje ne tik „caro tranšėjos“ arba „caro prieštankiniai grioviai“, kuriuos rusų kariuomenė iškasė laikinai okupuotose pietų Ukrainos teritorijose, pasinaudodama reljefo pranašumais – bet ir tolesnis Zaporožės atominės elektrinės militarizavimas, iš kurios aktyviai išvežamas personalas, o priešo įgula jau siekia kelis tūkstančius karių. Padėtis gali dar labiau pablogėti dėl vandens nuleidimo prie rusų kontroliuojamos Kachovkos hidroelektrinės.
Portalas „Defense Express“ pabrėžia, kad pagal Ženevos konvenciją karinius veiksmus šalia atominių elektrinių ar hidrotechninių statinių vykdyti draudžiama.
Visa tai, kas išdėstyta, tik pabrėžia sudėtingas sąlygas, kuriomis Ukrainos ginkluotųjų pajėgų kariai atremia ir toliau atrems agresorių, apibendrina portalas.
