Ir nepaisant to, kad atrodo logiška kritiškai vertinti viską, ką deklaruoja Rusija – nes oficialiais Rusijos gynybos ministerijos duomenimis, rusai yra sunaikinę 5–7 kartus daugiau lėktuvų, tankų, šarvuočių, artilerijos ir kitų rūšių ginkluotės, nei Ukraina 2021 m. išvis turėjo sandėliuose, plius visą tai, ką per beveik 15 visuotinio karo mėnesių arba pristatė sąjungininkai arba ilgainiui dar tik pažadėjo pristatyti – šis konkretus Kremliaus melas sulaukia daugiau dėmesio, rašo „Defense Express“.
Rusų pareigūnai taip pat dar praėjusių metų rugsėjį paskelbė, kad jų kariuomenei pavyko sunaikinti keletą „Bradley“ kovos mašinų (nors pirmosios mašinos buvo atgabentos tik šį pavasarį), arba kad jie perėmė „Storm Shadow“ raketą, ir nuolat įtikinėja, kad jau sunaikino daugiau raketų sistemų HIMARS, nei galbūt kada nors buvo pagaminta pasaulyje – o tuo pat metu daro „geros valios gestus“, kaip jie vadina atsitraukimą iš užgrobtų Ukrainos teritorijų, ir bando nuslėpti viską, kas vyksta iš tikrųjų: nuo kreiserio „Moskva“ praradimo iki draugiškos ugnies, kai Briansko priešlėktuvinė gynyba per kelias minutes sunaikino penkis saviškius lėktuvus.
Tačiau tai, kad jų naujoji istorija apie „sunaikintą“ „Patriot“ yra labai gyvai aptarinėjama, rodo, kiek daug išteklių Kremlius investavo į žiniasklaidos sritį – ypač tarptautiniu lygmeniu. Ir tokioms pastangoms „Defense Express“ nurodo labai paprastą paaiškinimą: svarbu ne tik „Patriot“. Iš tikrųjų kalbama apie tai, kad šiais smūgiais Rusijos Federacija bando įrodyti hipergarsinio ginklo koncepcijos gyvybingumą ir jo galimybes atremti JAV ir NATO naudojamą priešraketinę gynybą.
Nes raketa „Kh-47 Kinžal“, kurią rusai giria už tai, kad atseit sunaikino „Patriot“, nebuvo sukurta kovai su Ukraina. Ji buvo sukurta vienintelei ir itin specifinei užduočiai, galimo karo su NATO kontekste.
Norint tai suprasti, reikia grįžti dešimt metų atgal, kai Jungtinės Valstijos pradėjo kurti oro gynybos nuo rusiškų tarpžemyninių balistinių raketų sistemą. Šios priešlėktuvinės gynybos pagrindą sudarė standartinės raketos „RIM-161 Standard Missile 3“, dislokuotos „Arleigh Burke“ klasės eskadriniuose minininkuose su „Aegis“ kovos sistema ir Europoje (konkrečiai Lenkijoje ir Rumunijoje) dislokuotais sausumos paleidimo įrenginiais.
Sprendimas dislokuoti priešraketines sistemas Europoje buvo priimtas dar 2000-ųjų pabaigoje, ir tai labai nepatiko Kremliui – nes šių priešraketinių sistemų dislokavimas neutralizavo Rusijos grėsmę branduolinio konflikto atveju. Ypač jei kalbama apie vadinamąją JAV ir sąjungininkių dekapitacijos strategiją prieš Rusijos Federacijos branduolinius ginklus, kuri būtų vykdoma įprastiniais ginklais arba naudojant savo branduolinius ginklus.
Atsižvelgiant į tai, kad toks prevencinis smūgis negarantuoja šimtaprocentinio Rusijos branduolinio arsenalo sunaikinimo, priešraketinės sistemos tampa svarbia apsidraudimo priemone, skirta perimti tas raketas, kurias Kremlius galėtų paleisti vėliau. Savo ruožtu šias sistemas nuo atakų saugo „Patriot PAC-3“.
Atsakydama į tai, Rusija pradėjo kurti ginklus, skirtus priešraketinei gynybai: pirmiausia baigė kurti trumpojo nuotolio balistinių raketų sistemą „Iskander“ (ir pradėjo tiekti ją savo kariuomenei), o paleidimo įrenginius išsiuntė į Karaliaučių. Skelbiama, kad pagrindinė „Iskander“ savybė – galimybė pralaužti „Patriot“ apsaugą.
Ir tada jie pradėjo kalbėti apie „Kh-47 Kinžal“ – vadinamąją „hipergarsinę“ raketą. Pastaroji, palyginti su „Iskander“, pasižymi daug didesniu judrumu ir nereikalauja dislokuoti jos nešėjų Europos viduryje, kur juos gali pasiekti priešininko taktiniai ginklai.
Rusai išleido didžiulius išteklius – bet net iš pavadinimo „Kh-47M2 Kinžal“ matyti, kad tik antroji raketos versija buvo pakankamai gera, kad patektų į Rusijos kariuomenę. Ta pačia koncepcija grįsta ir iš jūros paleidžiama raketa „Cirkon“ – dar viena „vundervafė“ („stebuklingas ginklas“), sukurta grasinti JAV.
Štai kodėl Rusijos prezidentas V. Putinas taip išdidžiai kalbėjo, kad „Kh-47 Kinžal“ gali „garantuotai pralaužti visas esamas ir, manau, būsimas priešlėktuvines bei priešraketines sistemas ir į taikinį, esantį iki 2000 km atstumu, paleisti įprastinius arba branduolinius užtaisus“.
Kremliaus fantazijose pirmiausia raketos „Iskander“, „Kinžal“ ir „Cirkon“ nepaisydamos „Patriot skėčio“ sunaikina priešraketines sistemas, o paskui per atsivėrusius koridorius seka tarpžemyninės raketos, taip užtikrindamos branduolinio smūgio, kurį Rusija taip dažnai mini grasindama visam pasauliui, veiksmingumą.
Tačiau Ukrainos ginkluotosios pajėgos įrodė, kad „Patriot“ gali perimti rusiškas raketas, nesvarbu, ar tai būtų paprastos balistinės raketos, ar „hipergarsinės“ „Kinžal“ – ir tai sukėlė paniką Maskvoje.
Gynybos ministeriją apėmė panika, nes ji išleido didžiules sumas pinigų naujiems ginklams sukurti ir įtikinti Kremlių, kad jie tinkamai veiks. Kūrėjus apėmė panika, nes jie skelbė melagingus pajėgumus, kuriuos Maskva norėjo išgirsti. Kremlių taip pat apėmė panika, nes jie suprato, kad visos lėšos išleistos veltui ir tai, kad „dekapitacijos smūgio“ galimybė vis dar išlieka.
Panika apėmė visus lygmenis – nes tai buvo strateginė programa, su kuria susiję biudžeto ir lėšų iššvaistymo mastai. Spėjama, kad būtent todėl kilo mįslingas gaisras Rusijos Federacijos gynybos ministerijos 2-ojo centrinio tyrimų instituto administraciniame pastate Tverėje, kuris įvyko 2022 m. balandį. Paskui dar vienas, ne mažiau stebinantis sprogimas eksperimentinio konstravimo biure „Mašinostrojenije“ Kolomnoje netoli Maskvos. Vadinasi, jau tada imta slėpti pėdsakus, kurie pasikartojo po nesėkmingo raketos „Kh-47 Kinžal“ panaudojimo Ukrainoje.
Dėl šios priežasties „Patriot“ sunaikinimo iliuzija kuriama visais įmanomais lygiais – nuo to priklausys, ar visa krūva rusų pareigūnų iš šios situacijos išsikapstys gyvi. Antra, V. Putinas puikiai supranta, kad viskas, kuo jis skiriasi nuo Sadamo Huseino ir M. Kadafio , yra tai, kad jis turi branduolinių ginklų.
Kol kas.
Parengta pagal „Defense Express“.
