Mažai tikėtina, kad krikščionių bažnyčioje būtų buvusi laikoma tokio pagoniško dievo statulą. Archeologai mano, kad statulos buvimo vieta greičiau yra šiuolaikinės klaidos rezultatas.
Statula rasta VI a. Šv. Polieukto bažnyčios griuvėsiuose – bažnyčios, kuri buvo viena didžiausių Konstantinopolyje (kaip Stambulas vadinosi prieš tai, kai 1453 m. jį užkariavo Osmanų imperijos turkai). XX a. septintajame dešimtmetyje netoliese kelią tiesę darbininkai atsitiktinai aptiko bažnyčios liekanas. Po kasinėjimų archeologai griuvėsius uždengė užpilu – žemėmis, naudojamomis skylėms užpildyti ir gruntui išlyginti. Tikėtina, kad statula buvo šio užpildo dalis, teigia Stambulo metropolijos savivaldybės (IBB) generalinio sekretoriaus pavaduotojas Mahiras Polatas.
Naujasis atradimas padarytas praėjus vos kelioms savaitėms po to, kai po Šv. Polieukto griuvėsiais buvo atvertos požeminės patalpos ir tunelis – nes IBB pertvarko anksčiau apleistą teritoriją, tikėdamasi čia sukurti archeologinį turistų traukos centrą. M.Polatas sako, kad statula buvo rasta birželio 1 d. pagrindinio bažnyčios pastato šiaurės vakarų pusėje, maždaug 2,6 metro gylyje. Marmurinė statula yra mažiau nei 20 cm aukščio ir smarkiai apgadinta: išlikusi tik galva, liemuo ir ranka. Tačiau jos, kaip klasikinio meno kūrinio, reikšmė vis dar regima.
M.Polatas teigia, kad statula, atrodo, buvo sukurta romėnų laikais, prieš Konstantinopolio įkūrimą 330 m. Tolesni tyrimai galėtų patikslinti radinio datą.
Laukinis graikų dievas
Pasak amerikiečių klasiko Timothy Gantzo knygos „Early Greek Myth: A Guide to Literary and Artistic Sources“, Panas buvo senovės graikų laukinės gamtos, miškų, laukų, piemenų ir bandų dievas. Iš pradžių tai galėjo būti vaisingumo dievybe, o jo reputacija apėmė ir bendravimą su nimfomis – moteriškomis gamtos dievybėmis, susietomis su medžiais, upeliais ir kitais kraštovaizdžio elementais.
Panas garsėjo grojimu nendrine fleita, kuri dabar jo garbei vadinama Pano fleita, ir paprastai buvo vaizduojamas kaip mitinis faunas, turintis kanopas, kailiu padengtas užpakalines kojas ir ožio ragus. (Krikščionybėje velnias dažnai vaizduojamas taip pat – ir britų istorikas Ronaldas Huttonas teigia, kad tai nėra atsitiktinumas).
Beje, pasak internetinio etimologijos žodyno, šiuolaikinis žodis „panikuoti“ yra kilęs iš šio dievo vardo – iš graikų kalbos žodžio „panikon“, kuris reiškia „susijęs su Panu“. Manoma, kad Panas skleidė paslaptingus miško garsus, kurie „kėlė nepagrįstą baimę bandoms ir miniai arba vienišiems žmonėms“.
Archeologas, istorikas ir senovės Stambulo ekspertas Kenas Darkas iš Londono universitetinio koledžo, nedalyvavęs atliekant šį atradimą, sako, kad Pano statula tikriausiai buvo viena iš daugelio klasikinių objektų, atvežtų į Konstantinopolį IV-VI mūsų eros amžiais „kaip meno kūriniai arba dėl savo istorinės reikšmės“.
„Nė vienas jų nebuvo eksponuojamas bažnyčiose ar vienuolynuose, o buvo naudojamas kaip papuošalas pasaulietinėse viešose vietose ir aristokratų rūmuose, aiškina jis. – Tikėtina, kad ši statula pateko sudaužyta į bažnyčios griuvėsius, kai pastatas buvo nebenaudojamas“.
Nėra žinoma, kodėl Konstantinopolis nustojo importuoti tokias figūras po VI a. Galbūt šie meno kūriniai vis dažniau būdavo palaikomi nekrikščioniškais – o Bizantijos aristokratija vis mažiau dėmesio skyrė klasikinei, o daugiau – krikščioniškajai kultūrai, svarsto K.Darkas.
Parengta pagal „Live Science“.
