Šiose vietovėse išliko daug su tokiomis tradicijomis susijusių architektūros ir istorijos paminklų – prieglaudų ir ligoninių. Pavyzdžiui, 1227 m. Liubeke įkurta Šventosios Dvasios ligoninė (Heiligen-Geist-Hospital) yra viena seniausių veikiančių labdaros įstaigų Europoje.
Šiame Vokietijos Šlėzvigo-Holšteino mieste 2023 m. vasarį Hiukstertoralės (Hüxtertorallee) vietovėje rekonstruodami lietaus kanalizaciją statybininkai aptiko daugybę žmonių palaikų.
Hanzos vargšų kapinės
Į vietą atvykę archeologai iškėlė prielaidą ir netrukus patvirtino, kad šioje vietoje kadaise buvo miesto vargšų kapinės. Istorikai žinojo apie šių kapinių egzistavimą, tačiau tiksliai nežinojo, kur jos buvo. Rugpjūčio pradžioje mokslininkai pranešė apie tarpinius kasinėjimų rezultatus ir tolesnius veiksmus, nurodydami, kad jie net nenutuokė, kiek žmonių čia palaidota.
Naujienų agentūros DPA duomenimis, kapinės buvo įrengtos 1639 m., šalia viduramžių Malūno vartų (Mühlentor). Jos buvo naudojamos daugiau kaip du šimtus metų – iki 1868 m. Pati ši miesto įtvirtinimų dalis, tapusi nebereikalinga, buvo išardyta plečiant ir pertvarkant Liubeką keliais etapais – 1798 m., 1809 m. ir 1861 m.
Vėliau per Antrąjį pasaulinį karą bombardavimai sunaikino beveik du trečdalius visų senamiesčio pastatų – ištisus kvartalus ir gatves. Pokario rekonstrukcijos metu informacija apie vietovę buvo prarasta.
Liubeko prieglauda ir darbo namai
Kaip išsiaiškino istorikai, kapinės priklausė našlaičių prieglaudai ir vadinamiesiems darbo namams (darbo namais buvo vadinamos įstaigos, kuriose finansiškai nepajėgiantiems savęs išlaikyti asmenims buvo siūlomas apgyvendinimas ir darbas) buvusiame augustinų Šv. Onos vienuolyne. Vienuolynas buvo įkurtas 1502 m., o po kelių dešimtmečių, vykstant reformacijai, panaikintas.
Šiai labdaros įstaigai 1601 m. buvo perduoti istoriniame centre esantys pastatai. 1915 m. čia buvo atidarytas Miesto muziejus, kurio ekspozicija dabar skirta UNESCO pasaulio paveldo paveldui – Liubeko Hanzos miestams.
Pasak archeologės Katharinos Ostrowskos, žmonės buvo laidojami bendrose duobėse, tačiau pavieniai karstai buvo laidojami ir atskirai. Taigi, kalbama apie savotiškas masines kapavietes.
Be vargšų ir kitų Šv. Onos našlaičių prieglaudos ir darbo namų gyventojų, čia buvo laidojami ir šioje įstaigoje dirbę miesto tarnautojai, mokytojai ir gydytojai. Darbuotojams buvo naudojami brangesni karstai.
Iki šiol iš žemės iškelti maždaug dviejų šimtų žmonių palaikai – dvidešimt iš jų buvo vaikai ar net kūdikiai. Siekdami nustatyti galimas mirties priežastis, mokslininkai ima krūtinės ir dubens kaulų mėginius, kurie siunčiami į Kylio universiteto Klinikinės mikrobiologijos institutą.
„Žinojome, kad egzistuoja vargšų kapinės, tačiau jų dydis mus vis tiek nustebino“, – pabrėžė Liubeko miesto archeologijos biuro vadovė Ingrid Sudhoff. Palaidojimai išdėstyti keliais lygiais vienas virš kito, kai kur vienoje vietoje jų net septyni. Gali būti, kad dėl kol kas nežinomų priežasčių trūko vietos.
Mokslininkai mano, kad šiose miesto vargšų kapinėse yra iki 50 000 žmonių palaikų. Kapinės yra tik 120 metrų ilgio, bet jų bendras plotas – apie 8000 kvadratinių metrų.
Visų rastų skeletų padėtis fotografuojama ir dokumentuojama vietoje, po tada kaulai siunčiami į miesto archeologijos departamento saugyklą.
Ypatingą mokslininkų dėmesį patraukė vyro palaikai su kulkos skyle kaukolėje, netoli kurios buvo rasta kulka. Mokslininkai tikisi, kad antropologiniai ir kiti tyrimai padės išsiaiškinti šio vyro mirties aplinkybes.
Parengta pagal „Deutsche Welle“.
