Karo stebėtojai teigia, kad idėja modernizuoti minėtas raketas, kurių rusai turi itin didelį arsenalą, gimė po to, kai priešlaivinės raketos „P-800 Oniks“ įrodė savo efektyvumą antžeminių atakų bandymų metu. Tai leido rusams prognozuoti, kad „P-500“, „P-700“ ir „P-1000“ bus lygiai taip pat sėkmingos atakuodamos sausumos taikinius.
Sovietinės raketos P-500 Bazalt“, „P-700 Granit“ ir „P-1000 Vulkan“ – tai galingos sparnuotosios priešlaivinės raketos. „P-500 Bazalt“ tarnauja nuo 1975 metų – paskutinės tokio tipo raketos pagamintos dar 1987 metais. Giminingos „P-1000 Vulkan“ gamintos 1985–1992 metais. Tuo tarpu „P-700 Granit“ tarnauja nuo 1983 metų ir buvo gaminama iki 1992-ųjų.
Rusija turi daug šių raketų, o Ukraina neturi laivų, į kuriuos jas būtų galima nukreipti. Taigi, Rusija mano, kad jas reikia paversti „žemė-žemė“ tipo ginklu.
„Dėl sausumos reljefo sudėtingumo reikia visapusiškai peržiūrėti ir modernizuoti esamas raketų technologijas. Yra tikimybė, kad Rusijos inžinieriai šiuo metu sprendžia šią problemą“, – rašoma straipsnyje. Manoma, kad į P-500, P-700 ir P-1000 jau montuojamos GLONASS ir inercinio valdymo sistemos. Tiesa, tokiam projektui reikia mažiausiai šešių mėnesių.
Pasak JAV Strateginių ir tarptautinių studijų centro Priešraketinės gynybos projekto vadovo pavaduotojo Iano Williamso, sprendimą atnaujinti šią raketų liniją lėmė rusų noras sukelti sumaištį Ukrainos oro erdvėje ir eikvoti Ukrainos oro gynybos resursus.
„Ch-22“ yra kitas tokios taktikos pavyzdys. „Raketa „Ch-22“ yra vienas pagrindinių Rusijos arsenalo ginklų, skirtų atremti JAV karinio jūrų laivyno ar NATO pajėgas. Tačiau intriguoja tai, kad šios raketos naudojamos gyvenamiesiems pastatams ir sandėliams naikinti. Toks požiūris stebina – jis trumparegiškas. Tai panašu į skubotą visų turimų išteklių naudojimą bet kokiu būdu“, – sakė I.Williamsas.
