Tačiau nors dar ir daug ko nežinome apie šiuos nepaprastai įdomius gyvūnus, dinozaurai išlieka neišsemiama filmų kūrėjų tema, ir jau daugiau nei šimtmetį vaidenasi įvairiuose ekranuose.
Sudarinėdamas šį sąrašą paleontologas sako stengęsis, kad filmai būtų įvairių žanrų bei atspindėtų įvairius požiūrius – ir kad jie būtų vertinami kaip savo laikmečio produktai, nes kai ekranuose pasirodė pirmą kartą, daugelis jų buvo tikrai puikūs.
„The Lost World“, 1925. Vienas pirmųjų dinozaurų pasirodymų kine – klasikinio Arthuro Conano Doyle'io romano nebyliojo kino ekranizacija, kurioje animacija kaip tam laikmečiui buvo nepaprastai gera. Dinozaurai ne tik gražiai sukurti ir animuoti, bet ir demonstruoja realistišką bei įdomų elgesį, kurio kituose filmuose dažnai nematome – pavyzdžiui, rodoma, kaip triceratopsas prižiūri jauniklį. Šie dinozaurai rodomi kaip gyvūnai, kuriuos reikia tyrinėti ir jais džiaugtis – o ne kaip monstrai, kurie tik persekioja pagrindinius veikėjus.
„King Kong“, 1933. Tai tikra klasika, kurioje nors pagrindine žvaigžde ir yra milžiniška beždžionė, dinozaurai taip pat vaidina svarbų vaidmenį. Tačiau neišvengiamai sutinkame žolėdį zauropodą(!), beviltiškai besistengiantį suryti jūreivį – kas uždavė ne kokį toną daugeliui vėlesnių filmų apie dinozaurus. Tačiau stegozauras su keturiomis poromis uodegos smaigų, atitinkančių to laikmečio žinias, ir nuostabiai animuotas tiranozauras yra puikūs. Beje, Holivudo legenda byloja, kad vienas iš šio filmo fonų buvo panaudotas filme „Citizen Kane“ – taigi, ko gero, geriausiame visų laikų filme skraido pterozaurai. Be to, garbingai paminėtina ir 2005 m. „King Kong“ versija, kurioje dinozaurai išlaikė 1930 m. estetiką – bet taip pat iš tiesų buvo apgalvota, kaip jie galėjo evoliucionuoti ir išgyventi po išnykimo kreidos periodo pabaigoje.
„One Million Years BC“, 1966. Tikriausiai galima sakyti, kad tikslumas nebuvo šio filmo prioritetas, nes „urviniai žmonės“ (gyvenę vos prieš 10 000 metų) veikia greta įvairių priešistorinių gyvūnų (gyvenusių prieš 150–65 mln. metų), tačiau dinozaurai ir kiti gyvūnai, kuriuos animavo stopkadro legenda Ray Harryhausenas – vienas didelis malonumas. Ypač uodegą vizginantis ir greitai bėgantis grėsmingas jaunasis alozauras – o triceratopsas būtų papuošęs bet kurį to meto muziejų, kaip dinozauriškos išvaizdos etalonas. Tačiau per dideli, į šikšnosparnius panašūs sparnuoti pterozaurai yra jau ne tokie geri – nors irgi gerai animuoti.
„The Valley of Gwangi“, 1969. Dar geresnis R. Harryhauseno filmas apie dinozaurus, nors ir daug mažiau žinomas. Jame pasakojama apie cirko savininko Meksikoje aptiktą „prarastąjį slėnį“ su dinozaurais, ir yra fantastiška scena, kurioje vietiniams kaubojams užmetus lasus ant centrozauro, mėsėdis dinozauras Gwangi kovoja su drambliu. Ir nors Gwangi yra išgalvotas dinozauras, tačiau jis ir kiti priešistoriniai sutvėrimai perteikti puikiai – ir kaip ir filme „Lost World“, jie čia nėra tik tam, kad keltų grėsmę.
„Planet of Dinosaurs“, 1977. Dar vienas mažai žinomas filmas ir viena paskutiniųjų klasikinių stopkadro juostų. Visas biudžetas, skirtas šiam šmaikščiam B klasės filmui apie kosminį laivą, avariniu būdu nusileidusį dinozaurų knibždančioje planetoje, buvo išleisti efektams (dekoracijų, rekvizito, scenarijaus ir aktorių sąskaita) – bet jie buvo išleisti gerai. Gyvūnai yra puikiai perteikti ir gražiai animuoti, o nemažai mažiau žinomų rūšių gauna ekrano laiko, net jei pagrindiniu „piktadariu“ neišvengiamai tampa tiranozauras.
„Jurassic Park III“ (2001). Kaip sako D.Hone'as, tai tikriausiai yra jo mėgstamiausias serijos filmas. Dinozaurai sukurti naudojant kompiuterinę grafiką, ir animatronikos kokybė – geriausia. „Kartu su padoria istorija, neilga filmo trukme ir mažiausiu vaikų skaičiumi iš visų franšizės filmų, tai yra puiki juosta, – sako mokslininkas. – Tai, kad filmas atkreipė pasaulio dėmesį į spinozaurus, yra abejotina filmo vertė, nors už tikrai gražius pteranodonus (net jei jie turi dantis ir nėra dinozaurai) jis tikrai gauna papildomų taškų“.
„Aztec Rex“, 2007. Tai vienas iš daugybės palyginti neseniai sukurtų televizijos filmų, kurie pasinaudojo didėjančiu CGI prieinamumu ir dinozaurų populiarumu. Tačiau pasak D. Hone'o, tai vis dėlto yra yra neapdorotas deimantas, o turint šiek tiek didesnį biudžetą, šis kūrinys galėjo tapti išties puikiu filmu. Filmo siužetas – 1521 m. Meksikoje pasiklydęs konkistadorų būrys sužino, kad vietiniai actekai džiunglėse laiko iki šių laikų išgyvenusį tiranozaurą. Filme panaudotas kur kas geresnis skaitmeninis modelis, nei sutinkami net ir didelio biudžeto filmuose – ir savo atmosfera juosta gražiai bei šiurpiai primena filmą „Jaws“.
„Dinotasia“, 2012. Dėl keistos šio filmo istorijos (jis buvo sukurtas pagal kelių dalių televizijos serialą, kuris nuo išsamios dokumentikos pereidavo prie klasikinių animacinių filmų įkvėptų parodijų) jis yra daugiau nei nepavykęs. „Tačiau ten kur pataikyta, pasiekta tikrai aukščiausia klasė , o pasakojimas be žodžių ir scenos, tiesiogiai įkvėptos tikrų paleontologinių atradimų bei mokslinių straipsnių, daro šį filmą vertu dėmesio. Be to, filme pasakotoju įdarbintas Werneris Herzogas!“, – džiaugiasi D. Hone'as.
„Walking with Dinosaurs“, 2013. Ne, tai – ne klasikinis 90-ųjų televizinis serialas, bet to paties pavadinimo filmas. Ir net jei jame dinozaurai ir kalbasi tarpusavyje, tačiau modeliai sukurti itin detaliai, o visa ekosistema yra pilna rūšių, kurios ekrane šiaip jau matomos labai retai (jei išvis kada parodomos) – kas reiškia, kad tai vienas geriausių dinozaurų perteikimų kine per pastaruosius dešimtmečius. Konsultantų paleontologų darbas čia itin spindi – priešingai nei tai nutinka daugelyje kitų didžiajame ekrane matomų dinozaurų filmų.
„Dinosaur Island“, 2014. Šis australų fantastinis filmas – dar vienas mažai žinomas darbas, skirtas vaikams, tačiau jame yra vieni iš geriausiai per pastaruosius metus pavaizduotų dinozaurų. Į ekraną patenka ir kai kurie neįtikėtinai atrodantys sutvėrimai. Tai rodo, ką galima padaryti turint ribotą biudžetą, bet turint anatomijos srityje išlavintą akį ir atsižvelgiant į šiuolaikinius mokslinius tyrimus.
Na o gėdingu paminėjimu šiame sąraše tampa filmas „65“ (2023) – naujausias Holivudo bandymas, kuris siaubingas dėl daugybės atpažįstamų rūšių dinozaurų, tačiau jie pavaizduoti keistai ir remiantis pasenusiomis žiniomis, todėl šie gyvūnai neatrodo nei kaip kūrybingai perteikti nauji monstrai, nei šiuolaikinėmis žiniomis paremti tikrų gyvūnų atvaizdai. Greta jų yra ir keletas išties naujų sutvėrimų, todėl kyla klausimas: kam filmo siužetą „apgyvendinti“ Žemėje, jei ketinate naudoti išsigalvotus padarus? Trumpai tariant: blogi dinozaurai, blogas filmas.
Parengta pagal „New Scientist“.
