Didžiuodamasi savo ginkluote, Rusijos Federacija netyčia pripažino, kad oro gynybos sistema „S-400“ neturi galimybių efektyviai atakuoti balistinių raketų. Nors tai nebuvo pasakyta tiesiogiai, šis atskleidimas buvo padarytas Rusijos valstybės kontroliuojamo laikraščio „Izvestija“ straipsnyje, kai redakcija bandė pabrėžti „S-400“ pranašumą prieš Vakarų priešlėktuvines raketų sistemas.
Straipsnyje buvo pasakojama apie raketą perėmėją „40N6“ – kurių buvo užsakyta 1000 vienetų, ir kurios turėtų būti pagamintos per ateinančius trejus metus. Akcentuoti būtent šią raketą prasminga, nes anksčiau Rusija pripažino, kad „S-400“ sistemoje naudojamos raketos „9M96“ perėmimui nenaudoja kinetinės energijos, o remiasi detonacija arti taikinio.
Dabar, pasak rusų laikraščio, perimdama balistinį taikinį raketa „40N6“ „smogia skeveldromis ir sunaikina priešiško ginklo kovinę galvutę“. Tačiau iš anksčiau atskleistų specifikacijų matyti, kad tai gali būti pasiekta labai mažu atstumu – tik 15 km.
Iš esmės raketoje „40N6“ nenaudojamas kinetinis taikinio perėmimas, paprastai vadinamas „hit-to-kill“ technologija. Pagrindinis skirtumas yra tas, kad skeveldrinė žala neužtikrina veiksmingo balistinės raketos neutralizavimo – nes tuo metu, kai ji susiduria su perėmėja, ji jau praktiškai krenta į taikinį. Skeveldros gali pažeisti raketą arba jos skrydžio valdymo sistemas, tačiau negali sustabdyti tolesnio didelio sprogmens fragmento kritimo.
Iš esmės situacija, susijusi su „S-400“, atkartoja devintojo dešimtmečio pabaigoje Vakarų pasaulio įgytą patirtį, susijusią su raketa „Patriot PAC-2“, kuri, kaip tikėtasi, buvo pritaikyta balistinėms raketoms perimti. Siekdami padidinti priešraketinį pajėgumą, amerikiečiai optimizavo artuminį sprogdiklį ir padidino iš anksto suformuotų skeveldrų svorį nuo 2 iki 45 gramų.
Per Persijos įlankos karą 1991 m. buvo teigiama, kad buvo perimta 41 iš 42 Irako raketų „Scud“ (sistemos „Elbrus SRBM R-17“ ir jos dariniai). Vėliau skaičiavimai buvo patikslinti: rezultatas sumažintas iki vidutiniškai 55 proc. 1992 m. Kongreso komitetas atliko tyrimą, siekdamas išsiaiškinti, kur nukeliavo pinigai, skirti „Patriot“ modernizavimui iki „PAC-2“ versijos – ir padarė išvadą, kad tikrasis šios „Patriot“ versijos sėkmės rodiklis buvo tik 9 proc.
Dėl to buvo pradėta nauja „Patriot“ modernizavimo programa, į kurią buvo įtraukta kinetinio perėmimo sistema – ir taip atsirado „Patriot PAC-3“.
Tai, kad S-400 nenaudoja „hit-to-kill“ technologijos, kontrastuoja su aukščiausio lygio priešraketinės gynybos sistemomis – tokiomis kaip Europos SAMP/T ir Izraelio „Dovydo svaidykle“ (angl. „David's Sling“) ir pabrėžia didelį šių sistemų ir įprastinių priešlėktuvinių sistemų pajėgumų skirtumą.
Tai, kad „S-400“ neturi kinetinių perėmėjų, yra priežastis, kodėl Rusija viena karta vis dar atsilieka nuo modernių oro gynybos pajėgumų, apibendrina „Defense Express“.
