Tačiau leidinio teigimu, Maskvoje branduoliniai ginklai vertinami kitaip. Nuo Sovietų Sąjungos žlugimo sulig kiekvienu Rusijos karinės strategijos pertvarkymu branduoliniai ginklai užima vis svarbesnę vietą šalies gynybos strategijoje. Tai atspindi kitokį požiūrį į branduolinių ginklų naudingumą konfliktuose – požiūrį, kuris nesiskiria nuo buvusio JAV prezidento Dwighto Eisenhowerio administracijos požiūrio, kai buvo remiamas JAV pajėgų aprūpinimas taktinėmis branduolinėmis sistemomis įvairiems mūšio tikslams.
Šį kitokį Rusijos požiūrį į branduolinių ginklų panaudojimą atspindi tai, kad Rusija turi daug kartų daugiau mažo galingumo trumpojo nuotolio branduolinių sistemų nei JAV – kai kurių šaltinių duomenimis, iki 2000. Tokios sistemos yra visose Rusijos karinėse tarnybose, o ginklai, galintys nešti ir įprastines, ir branduolines galvutes, yra įprasta praktika.
Kitoks Maskvos požiūris į branduolinius ginklus dažnai atsiskleidžia ir viešuose Rusijos pareigūnų bei komentatorių, kurie, kaip teigiama, yra artimi prezidentui Vladimirui Putinui, pasisakymuose. Pats V. Putinas periodiškai užsimena apie bauginančią Rusijos branduolinio arsenalo galią – ypač po Maskvos plataus masto invazijos į Ukrainą praėjusių metų vasarį.
Anksčiau šį mėnesį vienas Rusijos televizijos komentatorius teigė, kad branduolinio ginklo panaudojimo pasekmės nebūtinai turi būti apokaliptinės – ypač jei jis „panaudojamas prieš branduolinio ginklo neturinčią šalį“. Nereikia ilgai svarstyti, kad būtų galima suprasti, kokią branduolinių ginklų neturinčią šalį jis turėjo omenyje.
Ukraina iš tikrųjų iškart po Sovietų Sąjungos žlugimo turėjo tūkstančius branduolinių galvučių – bet atidavė jas mainais už garantijas, kad kitos branduolinės valstybės ateityje jos nepuls. Šios garantijos buvo įtrauktos į dokumentą, vadinamą Budapešto memorandumu.
Oficialūs Rusijos pareiškimai dėl branduolinių ginklų naudojimo nedžiugina. Maskva teigia, kad branduolinį ginklą panaudos tik tuo atveju, jei tai padarys kitos valstybės arba jei Rusijos valstybei kils egzistencinė konvencinė grėsmė, tačiau įvairūs pareigūnai yra užsiminę, kad Kijevo deklaruojami karo tikslai prilygsta tokiai grėsmei.
Kaip pastebi JAV kongreso tyrimų tarnybos branduolinių klausimų specialistė Amy Woolf, „Rusijos doktrina rodo, kad šiuos ginklus ji panaudotų reaguodama į silpnus savo konvencinių pajėgų rezultatus vykstančiame konflikte“ – ypač konflikte šalies pakraščiuose.
Gali būti, kad tokiems veiksmams išprovokuoti nereikės didelių Rusijos pajėgų permainų mūšio lauke. Jei V. Putinas pavargs nuo silpnėjančio aklavietėje atsidūrusio konflikto poveikio, to gali pakakti, kad įtikintų kitus, jog taktinių branduolinių sistemų panaudojimas gali sunaikinti Kijevo norą kovoti toliau.
Priešingai nei teigia kai kurie Vakarų karo analitikai, branduolinių ginklų panaudojimas nebūtinai padarys dideles Ukrainos teritorijas negyvenamas daugelį metų. Keletas nedidelio galingumo sprogimų pakeistų politinę ir karinę padėtį, bet nepadarytų šalies netinkamos gyventi.
Anot „Forbes“, tikėtina, kad tokiu atveju Vakarų valstybės iš siaubo atšoktų – bet neatsakytų tuo pačiu, bijodamos išprovokuoti tolesnį eskalavimą: Ukraina nėra NATO narė, todėl jos neprivalo skubėti jai į pagalbą su panašia griaunamąja galia.
Pastaruoju metu Maskva nelabai garsiai kalbėjo apie savo galėjimą panaudoti masinio naikinimo ginklus – o tai tikriausiai rodo, kad ji tiki, jog gali palaipsniui nusilpninti Ukrainos pasipriešinimą per alinantį karą. Tačiau jei Rusijos pajėgos sukluptų, retorika ir pavojus atitinkamai sustiprėtų.
Šios situacijos paradoksas yra tas, kad kuo daugiau Vakarai daro, kad padėtų Ukrainai laimėti, tuo didesnis tampa Rusijos branduolinio ginklo panaudojimo pavojus. Vienintelė priežastis, kodėl Vašingtone nesuvokiama ši dinamika, yra ta, kad manoma, jog V. Putinas bijo panaudoti branduolinį ginklą taip pat, kaip ir Vašingtonas – tačiau gali būti, kad taip nėra, teigia „Forbes“.
