Atrodo, kad kažkur, kažkokiu būdu, kažkas rado papildomą partiją 1970-ųjų metų senumo bepiločių „Tupolev Tu-141/143“ – grubių, stambių, bet vis dėlto potencialiai veiksmingų skraidyklių, kurias ukrainiečiai paskutinį kartą panaudojo prieš metus, praėjus keturiems dešimtmečiams po to, kai jos iš pradžių buvo nurašytos iš sovietų tarnybos.
Socialinių tinklų vartotojai atkreipė dėmesį į neseniai padarytas nuotraukas, kuriose Rusijos Briansko srityje, esančioje į šiaurę nuo Ukrainos, akivaizdžiai matyti „Tu-143“ nuolaužos. Atrodo, kad dronas dalyvavo Ukrainos vykdomoje giliųjų smūgių kampanijoje, nukreiptoje prieš Rusijos infrastruktūrą, įskaitant naftos objektus, esančius netoli Ukrainos esančiuose regionuose.
Kaip pirmosios kartos žvalgybinių dronų, kuriuos JAV oro pajėgos naudojo Vietnamo kare, pasekėjai, reaktyvinis „Tu-141“ ir panašus „Tu-143“ iš tiesų nėra labai sudėtingi.
Tačiau jie paprasti, greiti ir pakankamai dideli, kad galėtų gabenti šimtus kilogramų sveriančią kovinę galvutę – nes sveria septynias tonas ir yra 14 metrų ilgio. Dėl to jie turi daug didesnę naikinimo galią nei, tarkime, ukrainietiškas 200 kilogramų sveriančio rusiško „Shahed“ klonas.
O svarbiausia – „Tu-141/143“ veikia. Todėl neturėtų stebinti, kad ukrainiečiai siunčia šiuos dronus į vienkartines misijas, kurių tikslas – sprogdinti Rusijos naftos perdirbimo gamyklas.
Beje, patys kariniai dronai atsirado dar Pirmojo pasaulinio karo metais. Pirmieji modeliai buvo radijo bangomis valdomi taikiniai, skirti šaudymo pratyboms. XX a. šeštajame dešimtmetyje JAV karinės oro pajėgos ir Kalifornijos taikinių gamintojas „Ryan Aeronautical“ sukūrė „147 modelį“ – devynių metrų ilgio reaktyvinį droną su tuo metu itin sudėtinga inercine navigacijos sistema ir brangių kamerų pilna nosimi.
„147 modeliai“ atliko tūkstančius skrydžių virš Vietnamo, fotografuodami taikinius, kuriuos vėliau turėjo užgriūti pilotuojami bombonešiai. Karui baigiantis buvo kuriamos ginkluotos drono versijos, o „147 modelio“ programa staiga nutrūko.
Netrukus sovietų karinės oro pajėgos sukūrė panašius bepiločius orlaivius. Pirmą kartą „Tu-141/143“ pakilo į orą 1974 m. Tupolevo gamykloje Charkive, Rytų Ukrainoje, pagamino 142 egzempliorius 14 metrų ilgio nuo rampos paleidžiamus „Tu-141“. Šis modelis tarnavo iki 1989 m.
Kai 2014 m. Rusija pirmą kartą įsiveržė į Ukrainą, keli „Tu-141“ ir „Tu-143“ buvo saugomi Ukrainoje. Ukrainos technikai pradėjo iš sandėlių traukti pasenusius bepiločius ir juos restauruoti. Rusijos remiami separatistai 2014 m. virš Rytų Ukrainos numušė mažiausiai du „Tu-143“.
Ukrainos karinės oro pajėgos turi keletą pilotuojamų bombonešių „Suchoj Su-24“, galinčių leisti 300 km veikimo nuotolio sparnuotąsias raketas „Storm Shadow“ ir „SCALP-EG“ – tačiau raketų trūksta, o bombonešiai yra per daug vertingi, kad rizikuotų pavojinguose reiduose šimtus kilometrų Rusijos teritorijoje.
Ir „Tu-141/143“ yra akivaizdus pakaitalas. Jis greitas – 950 kilometrų per valandą – ir kadangi yra panašus į „147 modelį“, gali skristi aukštyje nuo medžių viršūnių iki 6 km, o išėmus kameras ir pridėjus sprogmenų, „Tu-141/143“ tampa ne žvalgybiniu dronu, o sparnuotąja raketa.
Jau 2022 m. kovą paaiškėjo, kad Ukrainos karinės oro pajėgos kai kuriuos savo „Tu-141/143“ modifikavo vienkartiniams skrydžiams. Pranešama, kad tų pačių metų kovo 10 d. Kroatijoje nuo kurso nukrypusiame ir sudužusiame „Tu-141“ buvo bomba.
Tą vasarą ukrainiečiai pasiuntė mažiausiai du „Tu-143“ į reidus Kurske arba netoli jo, vakarų Rusijoje, už 80 kilometrų nuo Ukrainos. Rusijos oro gynyba numušė abu bepiločius orlaivius. Bet 2022 m. gruodžio 5 d. bepiločiai lėktuvai pagaliau prasiveržė – ir pataikė į dvi Rusijos bombonešių bazes, esančias už 500 km Rusijos teritorijoje.
Po dviejų mėnesių Ukraina panaudojo, kaip tuo metu atrodė, paskutinį savo skraidantį „Tu-141/143“. Iš viso per pirmuosius plataus masto Rusijos karo su Ukraina metus sudužo arba buvo numušta 14 „Tu-141“ ir „Tu-143“.
Tačiau atrodo, 2023 m. vasarį sudužęs Tu-141 iš tikrųjų nebuvo paskutinis tinkamas skraidyti egzempliorius – kaip įrodo neseniai įvykęs reidas. Dabar, kaip ir prieš metus, sunku nustatyti, kiek „Tu-141“ ir „Tu-143“ yra likę Ukrainoje. Ir jei tokių dar liko, galima tikėtis daugiau gilių smūgių, nukreiptų prieš Rusijos pramonę pasienio srityse, apibendrina „Forbes“.
