Pirma: Rusija yra visiškai mobilizuota politiniu, pramoniniu ir kariniu požiūriu. Tačiau ši mobilizacija eikvoja išteklius, kurių Kremlius negali atnaujinti – ypač senų Šaltojo karo laikų ginklų atsargų. Kitaip tariant, Rusija yra stipri, bet trapi.
Antra: Ukraina taip pat mobilizuojasi – tačiau ji vis dar priklauso nuo užsienio pagalbos, kad patenkintų neatidėliotinus finansinius ir karinius poreikius, o JAV stabdo didelę dalį šios pagalbos.
Trečia: Ukrainos taktika yra pranašesnė už Rusijos taktiką, todėl ukrainiečių junginiai gali įveikti daug didesnius Rusijos junginius. Tačiau taktika neturi reikšmės, kai Ukrainos pajėgoms paprasčiausiai pritrūksta amunicijos.
Šių trijų dinamikos veiksnių sąveika paaiškina iš pirmo žvilgsnio prieštaringus dalykus, kurie kasdien matomi tūkstančio kilometrų ilgio fronto linijoje. Ukrainiečiai įveikia daugumą rusų atakų, sukeldami katastrofiškus nuostolius vis prasčiau aprūpintoms rusų puolamosioms grupėms.
Tačiau rusai vis dar artėja ir vis labiau įsitvirtina.
Per 26 įtemptų kovų mėnesius Rusijos kariuomenė Ukrainoje neteko 15 300 tankų, kovos mašinų, haubicų ir kitų ginklų, taip pat šimtų tūkstančių kareivių. Ir vis dėlto Rusijos pajėgos Ukrainoje yra didesnės nei bet kada anksčiau. „Kariuomenė dabar iš tikrųjų yra 15 proc. didesnė nei tada, kai ji įsiveržė į Ukrainą“, – JAV Atstovų rūmų Ginkluotųjų pajėgų komitetui sakė JAV vyriausiasis NATO vadas, generolas Christopheris Cavolis. – Per praėjusius metus Rusija padidino savo fronto kareivių skaičių nuo 360 000 iki 470 000.“
Tai įmanoma tik dėl to, kad Kremlius nuo 2022 m. pabaigos pašaukė daugiau kaip 300 000 vyrų – be to, padidino priemokas savanoriams. Tuo pat metu Rusijos brigados sutrumpino bazinį naujokų mokymą, kad šviežios pajėgos greičiau pasiektų frontą.
Tačiau šie nepasiruošę naujokai fronto linijoje ilgai neišgyvena. Pastaruoju metu, Ukrainos gynybos ministerijos duomenimis, kasdien žūsta nuo 800 iki tūkstančio rusų.
Rusų kareiviai žūsta taip greitai, kaip tik atvyksta į Ukrainą, teigia „Forbes“. Estijos gynybos ministerija viename neseniai atliktame tyrime padarė išvadą, kad 100 000 rusų žūtis šiais metais visam laikui pakenktų Kremliaus mobilizacijos pastangoms – jei ne išvis jas sužlugdytų.
Rusijos technikos nuostoliai taip pat dideli. Rusijos pramonė kasmet pagamina 500 ar 600 naujų tankų ir gal kiek daugiau nei tūkstantį naujų kovos mašinų – bet kasmet praranda daugiau nei tūkstantį tankų ir beveik 2000 kovos mašinų. Ir praradimų skaičius vis didėja.
Susidaro spraga, kurią Kremlius užpildo iš ilgalaikio saugojimo sandėlių traukdamas tankus ir karo mašinas, kurių gamyba siekia septintąjį dešimtmetį, o kai kuriais atvejais net šeštąjį ar penktąjį dešimtmetį. Tačiau šių senų mašinų ištekliai yra riboti. Jos buvo pagamintos Sovietų Sąjungos pramonės klestėjimo laikotarpiu, todėl jų negalima pakeisti nauja produkcija.
Rusams grėsminga tai, kad pagal naujausias prognozes jau 2025 m. viduryje sandėliuose nebeliks senų tankų ir kovos mašinų. „Rusijai laikas tiksi“, – rašė estų analitikas Arturas Rehi.
Jau dabar matosi stygiaus įrodymai: Rusijos kareiviai į mūšį važiuoja nešarvuotais krovininiais sunkvežimiais ir net atviromis golfo mašinomis, kurias Kremlius įsigijo iš Kinijos bendrovės.
Turėtų būti savaime suprantama, kad golfo automobiliukai ilgai neišsilaikys kovoje su Ukrainos prieštankinių raketų komandomis ir kvalifikuočiausiais dronų operatoriais. Nesvarbu, ar Rusijos kariuomenėje Ukrainoje yra 300 000, ar 400 000 kareivių – jei tie kareiviai visiškai neturi apsaugos mūšio lauke.
Rusijos kariuomenės trapumas galėtų būti akivaizdesnis, jei pačios Ukrainos kariuomenė nepatirtų amunicijos trūkumo. Kai praėjusių metų pabaigoje Ukrainos 2023 m. puolimas, pasiekęs kuklių laimėjimų, nutrūko, Rusija perėmė iniciatyvą – ir puolė visoje fronto linijoje.
Ukrainos pajėgos turėjo priimti sunkius sprendimus: trauktis iš pozicijų, kurias, turėdamos pakankamai ugnies galios, būtų galėjusios išlaikyti.
Vasario viduryje 2000 ukrainiečių paliko Avdijivkos miestą – nors atakavę rusai patyrė dešimtis tūkstančių nuostolių, bet vėliau ukrainiečiams pritrūko šovinių. Dabar kita 2000 ukrainiečių grupė susiduria su ta pačia baisia dilema Časiv Jaro kanalo rajone.
Tuo pat metu geriausios Ukrainos priešlėktuvinės gynybos baterijos nutilo – dėl Amerikoje pagamintų raketų trūkumo. Didžiausi Ukrainos miestai – Kijivas, Charkivas ir Odesa – tampa vis labiau bejėgiai, nes į juos lekia vis daugiau Rusijos raketų ir bombų.
Kovą per oro antskrydžius žuvo šeši šimtai Ukrainos civilių, įskaitant vaikus. Neseniai per raketų antskrydį Kijeve buvo sunaikinta didžiausia miesto elektrinė, tūkstančiai namų ir gyvybiškai svarbių ginklų gamyklų atsidūrė tamsoje.
Ukrainos kariai praranda pozicijas – tačiau jie pralaimi prieš legionus prastai apmokytų rusų karių, važinėjančių senovinėmis mašinomis. Jie praranda pozicijas tik todėl, kad baigiasi šoviniai. Ukrainiečių „gebėjimas ginti savo teritoriją, kurią jie šiuo metu valdo, ir savo oro erdvę greitai išnyktų – greitai išnyks – be... nuolatinės JAV paramos“, – sakė Ch. Cavolis.
Priešingai, su JAV parama perginkluota Ukrainos kariuomenė galėtų apginti savo miestus nuo rusų antpuolių ir fronto linijoje pasiekti ugnies persvarą prieš Rusijos kariuomenę, kuriai greitai baigiasi šiuolaikiniai ginklai. Tragiška, kad pasirinkimą turi priimti ne ukrainiečiai.
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis supranta, kokia yra politika ir kokie vyksta statymai. „Jei Ukrainos partneriai veiks ryžtingai, esu įsitikinęs, kad galime įveikti Rusijos terorą, kol jis dar labiau neišplito“, – ketvirtadienį rašė V. Zelenskis.
