53 metų D.McGuire'as mirties bausme nuteistas už tai, kad 1989 metais išžagino ir nužudė nėščią jaunavedę moterį. Jo egzekucija sulaukė didžiulio žiniasklaidos dėmesio, nes įvyko ne taip, kaip planuota: dūstantis, šnopuojantis vyras mirė praėjus net 26 minutėms nuo vaistų suleidimo. Tai buvo ilgiausiai trukusi egzekucija Ohajuje per pastaruosius 15 metų, kai ši valstija grąžino mirties bausmę – visos kitos trukdavo ne ilgiau nei 15 minučių.
Nuteistojo artimieji įsitikinę, kad žmogus paskutines savo gyvenimo akimirkas praleido kankinančioje agonijoje ir dėl to ketina kreiptis į teismą. „Niekas nenusipelno tokios mirties“, – įsitikinęs jo sūnus Dennisas McGuire'as.
Ar vyras iš tiesų jautė kokį nors skausmą nėra žinoma, ir įrodyti tai bus sunku. Mirtis jį ištiko jau praradus sąmonę, taigi kvėpavimo sutrikimai galėjo kilti dėl raumenų spazmų.
Visgi nuteistojo artimieji turi šansų, mat jo egzekucijai buvo panaudotas naujas vaistų mišinys. Jį sudaro midazolamas (raminamieji) ir hidromorfonas (malšina stiprų skausmą).
Kebli procedūra
Yra daug vaistų, kurių didelės dozės gali sukelti mirtį. Tačiau konkretaus mišinio pasirinkimas mirties bausmės įgyvendinimui – ilgas biurokratinis, teisinis bei politinis procesas.
Anksčiau, kai Ohajuje buvo naudojamas trijų preparatų mišinys, dauguma nuteistųjų mirdavo per mažiau nei 10 minučių. Šį mišinį sudaro natrio tiopentalis (skirtas narkozei ir nuskausminimui), pavulonas ir kalio chloridas (stabdo kvėpavimą ir širdies darbą).
Visgi buvo manančių, kad atliekant tokią egzekuciją nuteistieji kankinasi. Siekiant nutraukti teisinius ginčus, kai kurios JAV valstijos nusprendė naudoti tik natrio tiopentalį. Net mirties bausmės oponentai sutiko, kad didelė dozė šio vaisto neturėtų sukelti skausmo.
Tačiau preparato teko atsisakyti po to, kai Ilinojaus vaistų gamintojas „Hospira“ nutraukė jo tiekimą. Bendrovė buvo priversta tai atlikti, nes negalėjo pažadėti tiekėjams Italijoje, kad vaistas nebus naudojamas egzekucijoms.
Panašus likimas ištiko ir sekantį pasirinkimą, pentobarbitalį – migdomuosius, kurie veikia raminančiai, hipnotiškai ir anestezuojančiai (šis vaistas plačiai naudojamas gyvūnams užmigdyti). Jo gamintojai Danijoje taip pat uždraudė naudoti vaistą egzekucijoms.
Misūrio valstija vienu metu siūlė naudoti propofolį – stiprų anestetiką, liūdnai pagarsėjusį po to, kai dėl jo perdozavimo mirė dainininkas Michaelas Jacksonas. Tačiau valstijos gubernatorius atsiėmė pasiūlymą baimindamasis, kad Europos Sąjunga, kuri nepritaria mirties bausmei, gali nutraukti vaisto eksportą į JAV.
Panašius reikalavimus dėl vaistų naudojimo kelia ir kompanijos Indijoje bei Izraelyje. Taigi pasirinkus bet kokį vaistą egzekucijoms, gresia susidurti su jo stygiumi. Kitas variantas – vaistų mišinius gali pagaminti vietinės vaistinės.
Praktikavo naciai
Egzekucija suleidžiant mirtiną dozę vaistų buvo pirmą kartą pasiūlyta 1888 metais Niujorko daktaro Julius Mounto Bleyerio. Jis teigė, kad toks būdas būtų pigesnis nei pakarimas. Tačiau jo idėja nebuvo pasinaudota.
Didžiosios Britanijos Karališkoji mirties bausmės komisija (1949–1953 m.) taip pat svarstė galimybę naudoti vaistus, bet galiausiai pasidavė Britų medikų asociacijos spaudimui ir minties atsisakė.
Prieš pusę šimtmečio naciai sukūrė eutanazijos programą „Aktion T4“, skirtą atsikratyti nepagydomomis ligomis sergančių žmonių („gyvybių, nevertų gyvenimo“). Ją vykdant, be kita ko, buvo naudojamos ir mirtinos vaistų dozės.
Pirmoji mirties bausmė naudojant vaistus buvo įvykdyta Charlesui Brooksui 1982 metų gruodį JAV Teksaso valstijoje. Vyras nuteistas už mechaniko nužudymą.
Šį metodą 1997 metais pradėjo naudoti Kinija, vėliau – ir Gvatemala, Filipinai, Tailandas, Vietnamas.
2011 metais Europos Sąjunga uždraudė eksportuoti vaistus, jei jie bus naudojami vykdant mirties bausmę.
Žiaurios viešos egzekucijos
Mirties bausmės buvo taikomos daugelyje bendruomenių, o vėliau – ir valstybių. Anksčiau jos dažniausiai būdavo atliekamos skausmingais ar net kankinančiais būdais ir viešai (užmėtant akmenimis, sudeginant, perpjaunant gerklę, nukertant galvą, nudiriant odą, supjaustant, nukryžiuojant, sutraiškant kūną, jį perpjaunant, nuplėšiant rankas ir kojas ir t.t.).
Šiuo metu daugelyje šalių, kurios taiko mirties bausmę, ji gali būti skiriama už nužudymą, šnipinėjimą, valstybės išdavystę ar karo nusikaltimus.
Kai kuriose šalyse ji gali būti skiriama už seksualinius (pvz., išprievartavimas, neištikimybė, kraujomaiša), religinius nusikaltimus, prekybą žmonėmis, narkotikais, korupciją ir kt.
Beveik visos šalys draudžia mirties bausmę vykdyti nepilnamečiams.
Parengė Gediminas Gasiulis.
