M.Brookso interesai neapsiriboja vien fizika ir tiksliaisiais mokslais. Tokiose knygose kaip „13 protu nesuvokiamų dalykų“ („Tyto alba“) remdamasis mokslo istorija jis skaitytojams suprantama kalba pristato ne tik žmonijos likimą lemiančius atradimus, bet ir mokslininkų gyvenimo užkulisius, mokslo pasaulį į priekį stumiančias anomalijas.
Kodėl didžiuosius mokslinius atradimus padaro tik jauni žmonės? Ar mes, žmonės, kada nors galėsime keliauti laiku ir gyventi amžinai? Ar visatoje yra nežemiškų būtybių? Kodėl mokslas pasaulis pilnas intrigų? Apie visa tai kalbėjomės su M.Brooksu.
– Knygoje „13 protu nesuvokiamų dalykų“ teigiate, kad žmogus yra smegenų mašina, neturinti laisvos valios. Tai reikštų, jog aš save apgaudinėju tikėdamas, kad priimu racionalius sprendimus. Gal galėtumėte tai paaiškinti tokio klausimo kontekste: jei mes neturime laisvos valios, vadinasi, ne jūs nusprendėte rašyti savo knygas apie mokslo paslaptis?
– Žmogui būdingas sudėtingas mechanizmas, kaip išsaugoti savo gyvybę. Vienas to mechanizmo sraigtelių – mokymasis užsitikrinti pragyvenimą ir atrasti nišų, kuriose jis galėtų išlikti ir klestėti.
Bebrui tokia niša – upės pakrantė, man – knygų apie mokslą rašymas. Taigi „13 protu nesuvokiamų dalykų“ rašymas buvo dalis mano savisaugos programos!
Kartais paprasčiau įsitikinti, kad mes neturime laisvos valios, kai įsivaizduojame alternatyvų sprendimą. Tada pajuntame, kad kūne kažkas tūno, ir tas savotiškas „vaiduoklis mašinoje“ valdo smegenis.
Kol kas niekas jo neatrado ir neištyrinėjo. Tad mums dar teks išsiaiškinti, kodėl mes, žmonės, tą vaiduoklį turime, ir kodėl tie, kas, mūsų manymu, neturi laisvos valios, – tarkime, tarakonai, – jo neturi.
Kad mes neturime laisvos valios, gerai iliustruoja tai, kaip mes „renkamės“, ką valgyti. Mūsų smegenys liepia mums vartoti lengvai prieinamą riebų maistą ir cukrų, paversdamos nutukimą tikra epidemija.
Mes visi neišmirėme vien todėl, kad smegenys taip pat turi savikontrolės ir savisaugos mechanizmus, kurie neleidžia nueiti per toli. Bet pažiūrėkite – daugybė žmonių vis tiek negali valdyti savo veiksmų.
Tad, žinoma, aš mąsčiau kūrybiškai, ką ir kaip rašyti, bet tai buvo ir gero smegenų darbo pavyzdys. Pasirodė, kad rašymas yra puikus pragyvenimo šaltinis, leidžiantis man ir mano vaikams turėti maisto, drabužių ir stogą virš galvos. Kitaip tariant, mano genai užsitikrino, kad pratęs savo gyvavimą kitoje kartoje.
Eksperimentai parodė, kad panašius veiksmus ir sprendimus priima žmogaus asmenybė, bet toji asmenybė yra smegenų kūrinys – naudinga, tikrovėje pritaikoma fikcija, kaip išsireiškė Harvardo universiteto psichologas Stevenas Pinkeris.
– Laisvos valios iliuzija – viena iš trylikos anomalijų, kurias aptarėte šioje knygoje. Kodėl jus taip domina protu nesuvokiami dalykai, kurių nesugeba paaiškinti net mokslininkai?
– Mokslui daugeliu atžvilgiu svarbiausios yra būtent anomalijos. Mokslo ateitis priklauso nuo nesuprantamų dalykų. Tyrinėdami juos mes darome atradimus – kitaip tenkintumėmės žiniomis, kuriomis naudojomės iki šiol.
Reliatyvumo, tektoninių plokščių, genetikos ir kvantinė teorijos atsirado tik dėl to, kad kažkas pastebėjo nenormalumą, išimtį, anomaliją.
Pritariu amerikiečių rašytojui Isaacui Asimovui, kuris sakė: „Labiausiai kvapą gniaužiantis mokslininko posakis, lydintis daugumą didžiųjų atradimų, yra ne „Eureka!“, bet „Keista...“
– Kuri iš trylikos jūsų aprašytų mokslo paslapčių jums pačiam buvo labiausiai jaudinanti?
– Mane labiausiai sujaudino praėjusio amžiaus 8-ajame dešimtmetyje NASA vykdyta „Viking“ misija, kai Marse lyg ir buvo atrasti gyvybės įrodymai.
Nėra jokios priežasties manyti, kad jų neatradome, nors NASA vėliau visomis išgalėmis stengėsi tai nuslėpti ir paneigti. Labai tikėtina, kad pastaruoju metu į Marsą išsiųsti zondai artimiausiu metu tuos įrodymus tik patvirtins.
– O kas labiausiai nustebino ar net šokiravo?
– Tai, kad mes pažįstame vos 4 procentus visatos, o likę 96 procentai visatos tiesiog neegzistuoja. Tą tamsiąją materiją ir energiją kol kas galime vadinti dingusia.
Kuo ilgiau aš apie tai svarstau, tuo labiau esu linkęs manyti, kad anksčiau ar vėliau privalėsime iš esmės permąstyti dabartinę kosmologiją, paremtą didžiojo sprogimo teorija.
– Skaitydamas knygą negalėjau atsistebėti, kad mokslo ir meno pasauliai labai panašūs. Jie abu pilni pavydo, madų, bandos jausmo, skandalų. Jei kalbėtume apie mokslo pasaulio intrigų istoriją, kokie faktai būtų patys keisčiausi?
– Sukrečiantis buvo NASA elgesys su amerikiečių inžinieriumi Gilbertu Levinu, kurio per „Viking“ misiją surinkti eksperimentiniai duomenys lyg ir patvirtino, kad Marse yra gyvybės formų. Jis gynė savo įrodymus ir buvo išmestas iš darbo.
Manoma, kad tarp mokslininkų nuomonių skirtumas yra sveikintinas dalykas, bet jie dažnai suglaudžia pečius, susimoko prieš ką nors, kad tik išsaugotų savo autoritetą.
Tarkime, elgesys su šaltosios branduolių sintezės, kuria nedaug kas tikėjo, tyrinėtoju Melvinu Milesu buvo išties šokiruojantis.
Sykį kolegos, siekdami pamokyti nekelti rūpesčių ir problemų, M.Milesą net uždarė spintoje. Galiausiai jis buvo paskirtas dirbti sandėlyje, nes esą sugriovė savo, kaip mokslininko, reputaciją. Ir tai vyko XX amžiaus pabaigoje.
Greičiausiai būtent dėl tokių pavyzdžių vokiečių fizikas, vienas kvantų teorijos kūrėjų Maxas Planckas pareiškė, kad mokslui vystytis padeda laidotuvės – kitaip tariant, būtina kieno nors mirtis, kad nauja idėja būtų pripažinta.
Tarkime, kai dar XVII amžiuje buvo atrasta, kad šviesa sklinda ne akimirksniu, o baigtiniu greičiu, šis atradimas buvo slepiamas, nors daugelis žmonių apie jį žinojo. Tik po Jeano-Dominique'o Cassini, Paryžiaus observatorijos vadovo, nekentusio šios idėjos, mirties atradimas galiausiai buvo pripažintas.
– Mokslo istorikas Thomas Kuhnas teigė, kad didžiuosius atradimus padaro arba labai jauni žmonės, arba kurios nors mokslo srities naujokai. Ar sutinkate su tuo?
– Manyčiau, tai iš esmės teisinga mintis. Kai pasensti, lieki įstrigęs sustabarėjusių taisyklių pinklėse ir negali iš jų ištrūkti.
Jei netyčia ištrūksti, kolegos ir bendraamžiai tave ignoruoja arba net atstumia kaip triukšmadarį, kuris esą yra pakankamai senas, kad viską geriau žinotų.
– Tačiau šiais laikais mokslininkų darbo metodai smarkiai pasikeitė. Tai dažniausiai yra komandinis darbas. Šiuo požiūriu baltų varnų nelabai ir reikia, ar ne?
– Šiais laikais būtina įgyti žymiai daugiau žinių, kad galėtum dirbti reikšmingą mokslinį darbą. Šiuolaikinis mokslo pasaulis veikia taip, kad darydamas eksperimentus savo laboratorijoje nelabai gali viešai reikšti savo esą genialias idėjas. Būtina siekti mokslininko karjeros, o tai, suprantama, užtrunka.
Be to, kaip minėjote, dabarties mokslas paremtas komandiniu darbu. Tad labai retai atsiranda vienišas genijus, kuris savo karjeros pradžioje padaro atradimą. Mokslininkai priversti bendradarbiauti, o tai, aišku, lėtina mokslo vystymąsi.
– Jūsų knyga baigiama tokiais kvantinės teorijos tėvo Erwino Schrodingerio žodžiais: „Kas mes esame? Atsakyti į šį klausimą – ne viena iš mokslo užduočių, bet vienintelė mokslo užduotis.“ Tą patį apie savo kūrybą greičiausiai manė ir Williamas Shakespeare'as. Ar jūs matote panašumų tarp mokslo ir meno?
– Manyčiau, jie abu buvo itin kūrybingi atradėjai. Iš tiesų mes tyrinėjame mus supantį pasaulį tam, kad geriau suprastume save. O pasaulio tyrinėjimas neįmanomas be kūrybiško požiūrio.
Tiesą sakant, ne taip ir svarbu, kas mums bent šį tą pasako apie visatą ir mūsų vietą joje – menas, teorijos ar įvairios mokslo sritys.
E.Schrodingeris taip pat yra pasakęs, kad mokslininkams turėtų rūpėti dalykai, susiję su žmogiškumu: „Niekada nepamirškite, kad savo tyrinėjimais jūs atliekate vaidmenį didžiojoje žmogaus gyvenimo tragikomedijoje.“
Mano manymu, mokslininkai turėtų vadovautis šiuo patarimu ir nepamiršti, kam jie iš tiesų tarnauja? Ties plonyte žinių ir pažinimo linija dirbantys žmonės mane labiausiai ir žavi tuo, kad jie visada gyvena nežinios, klaidų ir abejonių pasaulyje. Kitaip tariant, žmonių pasaulyje.
– Pabaigoje norėčiau užduoti tris klausimus, kurie bene labiausiai rūpi žmonėms, ne itin besidomintiems mokslu. Pirmasis – ar žmonės kada nors galės keliauti laiku?
– Mes jau dabar keliaujame laiku. Tiesa, tik į priekį. Sekundė po sekundės. Yra astronautų, kurie, palyginti su mumis, nukeliavo laiku dar toliau į priekį, nes milžinišku greičiu ilgokai suko ratus aplink žemę. O juk Alberto Einsteino reliatyvumo teorija sako, kad dėl to jiems sulėtėja laikas.
Kelionės laiku atgal – sudėtingesnis reikalas. Bent kol kas sunku įžvelgti nors vieną būdą, kaip tai įgyvendinti praktiškai.
Tiesa, yra kelios tokių kelionių eksperimentinės schemos, bet jos paremtos absurdiškais dalykais – tarkime, siekiu įtraukti neutroninę žvaigždę į kinivarpos išgramžą ir stumti ją naudojant neigiamą energiją.
Tokios kelionės, deja, kol kas ne mūsų jėgoms.
– Ar mes kada nors galėsime gyventi amžinai?
– Esu beveik tikras, kad ne. Technologijos yra pakankamai pažengusios, kad galėtume pristabdyti senėjimo procesą, bet tikrai negalime jo sustabdyti.
Kita vertus, yra žmonių, kurie teigia, kad netrukus tai galėsime padaryti. Yra net tokių, kurie mano, kad niekada nemirs. Tačiau tai – tik svajonės.
Mėgaukitės gyvenimu, gyvenkite kiek įmanoma aistringiau bei sveikiau ir pasistenkite suprasti jaunesniąją kartą – patikėkite, jie visai įdomūs žmonės. Toks mano receptas. Jei visą gyvenimą tik vengsite mirties, prarasite viską, ką gyvenimas siūlo.
– Ar, be žmonių, visatoje yra kitų gyvų būtybių?
– Tuo beveik neabejoju. Kodėl Žemė turėtų būti išskirtinė? Tai būtų protu nesuvokiamas dalykas.
Deja, visata tokia didelė, kad yra labai mažai priežasčių manyti, jog žmonijos istorijoje sutiksime nežemiškų būtybių. Juk net ir žmonija nėra amžina.
