Ilgai lauktos išvados skelbiamos Karališkosios draugijos žurnale „Biology Letters“.
Tyrimams vadovavo JAV Nacionalinės vandenyno ir atmosferos administracijos (NOAA) Masačusetso žuvininkystės centro mokslininkė Denise Risch. „Buvo sunku rasti signalo šaltinį. Metai po metų buvo keliamos įvairios teorijos, bet niekas negalėjo iš tikrųjų įrodyti, kas skleidžia šį garsą“, – sakė ji.
Pirmą kartą keistosios vandenyno „melodijos“ buvo užfiksuotos povandeninių laivų radarais maždaug prieš 50 metų. Tie, kurie tai išgirdo, buvo nustebinti neįprastu, kvaksėjimą primenančiu skambesiu. Nuo tada pasikartojantis žemo dažnio triukšmas buvo girdimas daug kartų vandenyse aplink Antarktidą ir Vakarų Australiją.
2013 metais prie dviejų jūrų žinduolių buvo pritvirtinti garso įrašymo aparatai, kurie užfiksavo į banginius panašių gyvūnų skleidžiamą minėtą triukšmą. Nors šie skiriamieji mažųjų banginių garsai buvo užregistruoti jiems esant paviršiuje, prieš nėrimą gilyn į medžioklę, mokslininkai dar nedrįsta tvirtinti, kokiu tikslu gyvūnai juos naudoja.
Ilgą laiką ramybės nedavusios paslapties įminimas padės pasauliui daugiau sužinoti apie šią, mažai ištirtą gyvūnų rūšį – jų migracijos dėsningumus bei judėjimo modelius.
Komanda duomenis analizavo Alfredo Vegenerio instituto nuolatinio garso įrašymo stotyje Antarktidoje, kuri pastaruosius keletą metų teikė medžiagą tyrimams Pietų vandenyne. Ją naudojant atsakyta į dar vieną gluminusį klausimą – kitas stebėtinas žemo dažnio triukšmas, vadinamas „The Bloop“, pasirodė esąs Antarktidos ledo pleišėjimo garsas.
