Abu kraterius atrado elnių bandas ganantys ir į juos vos neįkritę piemenys. Naujieji radiniai yra tokios pat formos, kaip ir už 32 km nuo Bovanekovo gamtinių dujų telkinio rastas Jamalo krateris, tik jų skersmuo mažėlesnis.
Nors, apie kraterių atradimą informuojančio leidinio „Siberian Times“ teigimu, apie tokių kiaurymių kilmę iškelta įvairių hipotezių (pradedant meteoritų smūgiais, baigiant nuo kurso nuklydusių sparnuotųjų raketų sprogimais ar žmogaus inicijuotomis klastotėmis), labiausiai tikėtina versija yra tokia: krateriai atsivėrė iš po žemių išsiveržus metano dujų ir ledo tirpsmo vandens mišiniui. Vis dėlto mokslininkai tokios versijos įtvirtinimui pageidautų atlikti daugiau tyrimų.
Antrasis krateris rastas tame pačiame Jamalo pusiasalyje, Tazo apylinkėje, netoli Antipajutos kaimelio – už kelių šimtų kilometrų į rytus nuo pirmojo kraterio, anapus Obės upės žiočių. Jo skersmuo – 15 metrų. Manoma, kad krateris atsivėrė tik pernai.
„Vietos gyventojai teigia, kad krateris atsivėrė 2013 m. rugsėjo 27 d., – pasakoja vietos tarybos narys Michailas Lapsujus. – Būta ir įvykio liudininkų. Jie pasakoja, kad duobės atsivėrimo vietoje iš pradžių tvyrojo labai daug dūmų, po to kažkas staiga žybtelėjo. Neatmetama ir versija, kad čia galėjo kristi koks nors dangaus objektas.“
„Apie antrąjį piltuvą Jamalo pusiasalyje, Tazo apylinkėse jau girdėjau, – patvirtino Žemės kriosferos instituto vyriausioji mokslo darbuotojo Marina Leibman. – Mačiau ir fotografijas. Žinoma, tokius darinius mums reikia ištirti, kad galėtume numatyti būsimų kraterių atsivėrimus. Kiekvienas naujas toks piltuvas mums, mokslininkams, suteikia papildomos informacijos."
Trečiasis krateris žioji Taimyro pusiasalyje – jį atsitiktinai aptiko elnių ganytojai, beje, vos į jį neįvirtę. Piltuvas yra idealaus kūgio formos, jo gylis siekia 60–100 metrų, skersmuo – apie 4 metrus.
Ekspertai (geologai, ekologai ir kt.) nesutaria dėl tokių kraterių kilmės. Antrojo pagal dydį Rusijoje Krasnojarsko regiono mokslininkai ketina piltuvą ištyrinėti nuodugniau.
Priminsime, kad prieš porą savaičių rastą 70 metrų gylio pirmąjį kraterį tyrėjų ekspedicija aplankė ir nufilmavo. Tiesa, piltuvo šlaitai tokie birūs ir trapūs, kad mokslininkai nusileisti į kraterio dugną nesiryžo. „Visai gali būti, kad tai yra vadinamasis pingas (bulgunjachas, hidrolakolitas) – kalva, iškelta ledo luito, būdinga arktiniams ir antarktiniams regionams. Pingas susidaro išdžiūvusio ežero ar upės vietoje, arba ten, kur išeina artezinis vanduo. Pingas formuojasi daug metų, ledo luitui žiemą plečiantis ir keliant gruntą. Dideli pingai turi kraterius, kurie susiformuoja vasarą, kai ledas tirpsta ir į susidariusią tuštumą sukrenta žemė.
Kalvos gali siekti 70 m aukštį ir 2 km skersmenį. Susidaro amžino įšalo zonoje, kur klimatas žemyninis ir žiemą gruntas smarkiai įšąla. Didžiausios pingų santalkos yra Makenzio deltoje (Kanada), Aliaskoje, Grenlandijoje, Špicbergene, Sibire (Jakutijoje).
„Sprendžiant iš nuotraukų, tai yra ledo tirpsmo darinys. Ko gero, įgriuvęs pingas, – samprotauja Naujojo Pietų Velso universiteto geologas Chrisas Fogwillas. – Tai gali būti ekstremalesnė tokio darinio versija. Ypač jei ledas sąveikavo su gamtinėmis dujomis. Tikslesnių atsakymų pateiktų vizitas į piltuvo gelmę.“
Rusų ekspedicijos į pirmąjį kraterį narys Andrejus Plechanovas pridūrė, kad kiaurymė galėjo susidaryti dėl per didelio slėgio po žeme. Jį, savo ruožtu, sąlygojo regiono temperatūros pokyčiai. Jo teigimu, apie 80 proc. kraterio suformavo ledas – sprogimo ar išsiveržimo pėdsakų aplink šį kraterį nematyti. Trečiojo kraterio atveju, meteorito versija visiškai atmesta.
„Ar tai gali būti susiję su pasauliniu klimato atšilimu? Kad galėtume atsakyti, reikėtų tęsti tyrimus, – teigia S.Plechanovas. – Dvi praėjusios vasaros Jamale buvo labai karštos. Gali būti, kad tai turėjo įtakos kraterių atsiradimui. Galiu pasakyti, kad pirmąjį kraterį suformavo ne sprogimas, o išsiveržimas. Šiluminės energijos išsiskyrimo jo metu nebuvo.“
