J.Krupič negaili gerų žodžių 74 metų britui Johnui O’Keefe’ui, kurio jau kelis dešimtmečius atliekami smegenų ląstelių, atsakingų už orientavimąsi erdvėje, tyrimai nusipelnė aukščiausio mokslinio įvertinimo.
Paklausta, ar jaučiasi pati prisidėjusi prie tyrimų, už kuriuos J.O’Keefe’as gavo Nobelio premiją, lietuvė kukliai pabrėžė, kad svarbiausius dalykus mokslininkas atrado, kai ji dar nebuvo gimusi.
„Tuo metu niekas negalėjo juo patikėti – tai buvo taip skandalinga. Manau, kad šis mokslininkas pakeitė supratimą apie neurologiją“, – kalbėjo J.Krupič, besidžiaugianti, kad šiandien turi galimybę prisidėti prie tų didelių darbų.
Sudomino smegenų tyrimai
Julijos kelias į J.O’Keefe’o „svajonių komandą“ prasidėjo 2006 metais, kai Vilniaus universiteto Fizikos fakultete įgijusi bakalauro laipsnį nusprendė tęsti mokslus užsienyje.
Teorinės fizikos srityje besispecializuojanti Vilniaus universiteto auklėtinė, kaip pati prisipažįsta, iki to laiko pati nedariusi jokių eksperimentų, įstojo į Imperatoriškąją kolegiją Londone studijuoti biologinių procesų vaizdavimo mokslų.
Šiai sričiai priklauso tokie metodai kaip magnetinis rezonansas, optinis vaizdavimas, elektrofiziologija.
„Pasirinkau sritį, susijusią su smegenimis, – pasakojo Julija. – Ir tada per vieną paskaitą išgirdau apie J.O’Keefe’o darbą. Jis dar 1971 metais parodė, kad gyvūnų smegenyse yra savotiški žemėlapiai. Man tai buvo pats įstabiausias dalykas, kokį buvau girdėjusi.“
Mergina nebegalėjo galvoti apie nieką kita, norėjo studijuoti būtent tai ir susisiekė su pačiu J.O’Keefe’u. Jis sutiko susitikti ir po pokalbio pasiūlė Julijai vietą savo grupėje.
Pradėjusi nuo magistro studijų, po to globojama garsiojo mokslininko studijavo ir doktorantūroje.
„Žinojau, ko noriu, norėjau būti jo grupėje“, – sakė Julija, nuo 2007 iki 2013 metų buvusi J.O’Keefe’o studentė, o dabar jau kaip savarankiška mokslininkė dirbanti jo komandoje Londono universitetiniame koledže.
Mažytė svajonių komanda
J.O’Keefe’o svajonių komandą sudaro tik šeši mokslininkai, iš jų du – lietuviai.
Antrasis – po doktorantūros mokslus tęsiantis M.Bauža, su kuriuo Julija draugauja nuo studijų laikų. Jis paskui savo merginą atsekė ir į Angliją, kur studijavo nanotechnologijas, vėliau pateko ir į J.O’Keefe’o komandą.
Jaunų mokslininkų pora vaikų neturi, yra atsidavusi mokslui ir daugiausia laiko praleidžia laboratorijoje.
Pats J.O’Keefe’as „Lietuvos rytui“ sakė, kad labai džiaugiasi jo komandoje dirbančiais lietuviais.
„Johno komandos visada buvo nedidelės – jis pasitiki mažomis grupėmis, nemėgsta imperijų“, – pasakojo Julija.
Kaip vadovas J.O’Keefe’as, pasak lietuvės, yra seno sukirpimo profesorius – savo studentams ir pavaldiniams duoda visišką laisvę. Atmosfera laboratorijoje labai draugiška ir šilta, visuomet galima kreiptis į vadovą pagalbos, ir jis mielai padeda.
Garbaus amžiaus mokslininkas vis dar aktyviai pats atlieka eksperimentus, daug laiko praleidžia laboratorijoje.
Suderino du mokslus
Fizika tradiciškai laikoma vyrišku mokslu – pakanka prisiminti tarp fizikos studentų sklandančias legendas, kuriose pašaipiai vertinamos humanitarinių specialybių studentės.
Julija teigė niekada nesusidūrusi su neigiamu požiūriu dėl lyties. Vilniaus universiteto Fizikos fakultete savo grupėje ji buvo pirma ir nušluostė nosį visiems vaikinams.
„Man visada labiausiai patiko matematika ir fizika“, – prisipažino Vilniaus licėjaus auklėtinė. Ji tiksliaisiais mokslais susidomėjo dar mokydamasi vidurinėje mokykloje Grigiškėse. J.Krupič dažnai dalyvaudavo moksleivių tiksliųjų mokslų olimpiadose, laimėdavo prizines vietas.
Julija iki šiol su šiluma prisimena savo pirmąjį matematikos mokytoją Joną Kiškį.
„Dar vienas dalykas, kuris man labai patiko, – psichologija. Bet kai reikėjo rinktis specialybę, man pasirodė, kad psichologija yra ne mokslas“, – šypsojosi Julija, Nobelio premijos laureato J.O’Keefe’o laboratorijoje pagaliau suderinusi abi savo svajonių sritis.
