Tarsi vikšrinis tankas, lavos srovė skinasi kelią per ledą ir sniegą. Vėsesnis viršutinis sluoksnis traškėdamas ir pokšėdamas krenta ant šaltos žemės, suformuodamas tvirtą pagrindą, kuriuo verdanti lava slenka tolyn.
Greitis nėra didelis – maždaug metras per minutę. Tačiau šis srautas yra nesustabdomas: išsilydęs akmuo ryja viską, kas pasitaiko jo kelyje. Todėl lavos tėkmę analizuojantys mokslininkai paskubomis kasa griovius atokiau, ten, kur įkaitusi masė atšliauš po valandos ar dar vėliau.
Sniego storis čia siekia iki 4 metrų. Šios duobės turi padėti išsiaiškinti, kaip lava tirpdo sniegą ir kaip šis kovoja su pragarišku karščiu. Taip pat mokslininkai nuolat matuoja įvairių lavos srauto vietų temperatūrą.
Įspūdingą vaizdo įrašą jie užfiksavo Kamčiatkoje. Čia esančio Tolbačiko ugnikalnio lava per devynis mėnesius užliejo 40 kvadratinių kilometrų plotą. Mokslininkai stebėjo skirtingų lavos srautų tekėjimą.
Lavos pobūdis priklauso nuo temperatūros, tekėjimo greičio ir cheminės sudėties. Geologai dažniausiai vartoja du havajietiškos kilmės lavos apibūdinimus – aa (tariama „AH-ah“) ir pahoehoe (tariama „pa-HOY-hoy“; beje, vulkanologai taip atsiliepia telefonu).
Aa lava iš kraterio išsilieja jau šiek tiek atvėsusi (800 °C), klampi ir šlakiška. Ji greitai atvėsta ir sustingsta, todėl nespėja toli nutekėti. Pahoehoe lava primena tešlą, o jos sustingęs srautas primena nutiestas virves.
