Deja, kad ir kaip suksi, dėlionė iš 500 mln. eurų, iki 2030 m. ketvirtadaliu sumažėsiančio darbuotojų skaičiaus, kas trečio rusų propagandos klausančio šalies gyventojo, visų troškimo taikoje auginti savo vaikus ir 88 šarvuočių, nesusideda šarvuočių naudai.
Ir net ne todėl, kad frazė „perku tanką, nes noriu taikos“ yra bent jau oksimoronas. Suprantu būtinybę turint kareivį, duoti jam ir darbo įrankį, įsipareigojimus NATO, galiausiai – garbingą norą galėti apginti savo Tėvynę. Klausimas kitas.
20 šarvuočių kainuoja apytikriai tiek, kiek pritraukus verslo investicijas reikėtų valstybei skirti aukšto lygio kurios nors srities mokslo centrui įkurti. Taigi klausimas toks: ar tikrai 20 šarvuočių yra geresnė gynybos priemonė negu vienas mokslo centras?
Pradėkime nuo tų, kurie vieninteliai išties gali apginti Lietuvą, – mūsų žmonių.
1940 m. Lietuvos kariuomenė turėjo 8 aviacijos eskadriles, beveik 40 priešlėktuvinių pabūklų, kavaleriją ir… ne, šarvuočių neturėjo. Taigi dabar galime tvirtai pasakyti, jog būtent dėl to, kad nebuvo šarvuočių, mus okupavo SSRS?
Ne, gerbiamieji, tada mus okupavo dėl to, kad ne puolė, o patvarkė, jog patys nupultume. Ir nupuolėme be jokio šūvio. O, taip, po to, kai pamatėme, kad sovietų kerzinis ne propagandinę pagalbos ranką tiesia, o ant galvos užmynęs giliau į purvą sugrūda, labai priešinomės, bet…
Visa turima karinė technika šioje istorijoje net nedalyvavo. Dalyvavo tik paprasti, klystantys, neišmanantys, neryžtingi ar ryžtingai neprotingi, pasidavę propagandai, pykstantys ant kvailos valdžios, nepatenkinti savo gyvenimu, protu nematantys daugiau, negu pajunta nugara, žmonės. Jie suklydo. Ir pagrįstai spėsiu, kad mokslinio potencialo stoka prie tos klaidos svariai prisidėjo.
Ar ranką prie širdies pridėję galime pasakyti, kad dabar žmonės Lietuvoje visai kitokie? Kad jie vertina savo šalį, suvokia, kokių perspektyvų ji jiems suteikia, mato, kaip yra gerbiami, didžiuojasi čia susiklosčiusia tvarka, myli savo išsirinktus valdžios atstovus, o patekę į valdžią atidžiai įsiklauso į gerus kitų pasiūlymus?
Juk akivaizdu, kad tokią Tėvynę iki paskutinio atodūsio gins kiekvienas jos gyventojas, tad ji bus absoliučiai neįveikiama. Tokiai šaliai gal ir trūksta tik tų 88 šarvuočių, kurie ją dar sustiprins.
Skamba neįtikėtinai? Bet aš iš tikrųjų matau labai daug būtent taip savo šalį ir gyvenimą vertinančių žmonių Lietuvoje. Juos sutinku technologijų konferencijose Vilniuje ir Barselonoje, su jais kalbuosi Kaune Santakos slėnyje ir Vilniaus universiteto bibliotekoje, jų idėjų klausausi jaunojo verslo pristatymuose.
Tai tie, kuriems pasisekė, – jie pateko į Lietuvos mokslo centrus ir išmoko ieškoti ne atlyginimo, o didesnių galimybių. Sakote, kad atėjus reikalui jie negins Lietuvos su ginklu rankoje? Bet reikalas jau atėjo ir Lietuvą kol kas gina tik jie. Tiesa, be ginklo. Paprasčiausiai savo idėjomis čia pritraukdami didelius kitų pinigus. O tie kiti, kurie gal ir nekovotų už lietuvybės idėjas, savo pinigus tikrai norės apsaugoti.
Matau ir kitus. Nelaimingi ir nepatenkinti, jie savo komentaruose Lietuvą keikia, savo postuose ją mindo, o savo galvose ją jau paskandino. Užrakinti savo liūdnoje emigracijoje (nesvarbu – į užsienį, egoizmą ar kvailybę) sugeba įžvelgti tik savo tuštumą, klaidingai priskirdami ją Tėvynei.
Tai tie, kuriems mokslo centrų Lietuvoje pritrūko. Ne pastatų ir išsimokslinimo, o mokslo ir išsilavinimo centrų. Ir, deja, kad ir kaip suksi, jų – tų, kurie labiau džiaugiasi kitų nesėkme, negu mėgina rasti savo sėkmę, kurie maldauja pinigų, bet atsisako galimybių, – šie 88 šarvuočiai Lietuvos gynėjais nepavers.
O štai mokslo centras – galėtų. Taigi mūšį dėl žmogaus šarvuočiai mokslo centrams pralaimi.
Jei kalbėsime apie pinigus – šarvuočiai išvis virs nesusipratimu.
Mokslo centrai taikos metu pinigus uždirba, šarvuočiai – degina degalus ir rūdija. Gresiant bėdai mokslo centrui galima užsakyti sukurti efektyvesnę ginkluotę, šarvuočiui – naujus dažus ir dar sviedinių. Mokslo centras augina propagandai atsparias smegenis ir kuria ją atpažįstančias metodikas, propagandos pažeistas šarvuotis virsta priešo ginklu.
Investuoti 500 mln. eurų į mokslo centrą pritraukia protus iš užsienio, ta pati suma į šarvuočius – dar labiau slegia užsilikusius Lietuvoje mokesčių mokėtojus.
Sakote, gresiant karui kalbu kaip pacifistas? O, taip, jei kas nors imsis visiškai neįtikėtino scenarijaus ir puls Lietuvą atviru frontu, 88 šarvuočių pakaks gal pusvalandžiui mūšio, mokslo centras nesilaikys nė kiek.
Bet jei taikys įprastą smegenų korozijos scenarijų, mokslo centrai bus nepažeidžiami, o šarvuočiai – bejėgiai. Taip, jie reikalingi mūšiuose, tačiau mūšių išvengti kur kas reikalingesni geri žmonės prie kompiuterių.
Sakote, nusipirkę jausimės saugiau? Kas daugiau žmogui suteikia ramybės, noro įsikurti, dirbti, gimdyti vaikus, planuoti ateitį – naująsias technologijas kuriančių kompanijų atėjimas į Lietuvą ar šarvuočiu kolona?
Štai ir netelpa į tą mano Lietuvos su ateitimi dėlionę šarvuočiai, nors tu ką.
Kibernetinės saugos centras – telpa. Užsakymas mokslininkams sukurti efektyvią, pritaikytą būtent šalies specifikai sienų apsaugos ir žvalgybos (nors ir automatinėmis skraidyklėmis) sistemą – telpa. Specifinio, originalaus karinės pramonės produkto kūrimas ir gamyba – telpa. Neperšaunamų liemenių ir kiaurų uniformų keitimas, pareigūnų mokymas naudotis ginklais (bent jau nepamesti automatų) – telpa.
Efektyvesnio šalies valdymo, valdžios sąnaudų mažinimo technologinėmis priemonėmis kūrimas, o iš sutaupytų pinigų nors ir tų pačių šarvuočių pirkimas – irgi tilptų.
Bet kol valdžia pralaimi mūšius už žmonių protus ir su savo įgeidžiais – šarvuočiai netgi pavojingi. Nes gundo. Oho, kaip efektyviai jie galėtų „atkurti deramą tvarką“ jei „kvailiai“ Lietuvoje, pavyzdžiui, išrinktų „ne tą“ prezidentą.
Juk, kai iš savo istorijos klaidų nesimokome… Pastaba. Kalbėdamas apie mokslo centrus neturiu mintyse naujų pastatų ar formalių studijų programų gausos. Mokslo centras pirmiausia yra protai, kurie kuria idėjas, ir priemonės tų protų idėjoms įgyvendinti. Gražiai pavadintas biurų pastatas prie Universiteto nėra mokslo centras, kaip ir beprasmio aukštojo mokslo kurso baigimo diplomas nereiškia išsilavinimo.
Čia išsakytos mintys – tai kvietimas į diskusiją ir pamąstymą. Tai nėra absoliuti tiesa ir nėra prašymas iškeikti.
