Šis straipsnis yra mokslo populiarinimo konkurso darbas, daugiau informacijos apie šį konkursą rasite čia.
Norime to ar nenorime, tenka susidurti ir su tuo, kad kuo žmogus mažiau išmano kokią nors sritį, tuo jis mano geriau ją suprantąs. Tad pabandysime trumpai žvilgtelėti į šį fenomeną, kurį galima įvardinti kaip psichologinį Dunningo-Krugerio efektą, kuris pasireiškia tuo, jog žmonės pervertina savo žinias ir gebėjimus.
Filosofas Eligijus Džebužilskis-Duonys pastebi: „Nemąstymas, metaforiškai šnekant, tampa bene visuotine šiuolaikinių žmonių profesija.“ Deja, stebint, kokiais pseudomoksliniais ir ezoteriniais mitais tiki tūlas Lietuvos pilietis, atrodo, kad taip ir yra, žmonės stokoja kritinio mąstymo bei nesistengia jo išsiugdyti.
Žinoma, toli gražu ne visi jo stokoja, bet gali būti, kad tokių žmonių išties yra kritinė masė. Turbūt, su tuo šiuo metu nieko nepadarysi, nes pas mus vis dar gajus pažinimo būdas informaciją „iškalant“, bet ne jos analizavimas. Kaip savo laiku pastebėjo religijotyrininkas Gintaras Beresnevičius, paprastai ant pseudomokslinių ir ezoterinių mokymų užkimba žemą arba labai siauro profilio išsilavinimą turintys asmenys, nes jie yra mažiau išprusę ir todėl negeba įvertinti, iš kur koks ezoterinis ar pseudomokslinis mokymas kyla. Būtent dėl prasto reiškinių ir socialinių procesų pažinimo bei kritinio mąstymo stokos tokiomis populiariomis tampa pseudomokslinės idėjos, ezoterika ir begalė kitų keistų sričių.
Sutikime, didžioji dalis žmonijos visiškai neišmano kvantinės fizikos – daugių daugiausia, ką apie ją gali pasakyti, kad girdėjo apie tokį Schrödingerio katiną, bet ką tas katinas reiškia irgi mažai kas žino. Tuo naudojasi visokie pseudomokslininkai, o tada jau atsiranda visokios kvantinės magijos, kvantinės psichologijos ir kitokios kvantinės medicinos sritys, kurios puikiai manipuliuoja žmonių neišmanymu.
Gerai, jei kokia nors pseudomokslinė ar ezoterinė sritis susikerta su tavo tyrimų lauku, tada puikiai gali pasakyti, kodėl ta keista sistema yra neveikianti realybėje. Tačiau ką daryti, jei susidūrei su kokia nors sritimi, kurios visiškai nepažįsti?
Tokiais atvejais belieka pasikliauti su tų sričių specialistais (geriau mokslininkais) ir pagal jų paaiškinimus vertinti tai, ką siūlo koks nors tyrėjas (po terminu „tyrėjas“ paprastai slypi pseudomokslininkas). Deja, ne visada yra galimybės patikrinti su kuo susidūrei, su kokia nors mokslo, su gamtamokslio, filosofijos ar pseudomokslo sritimi. Žinoma, kartais mums gali padėti kritinis protas, kuriuo pasinaudoję mes galime suprasti, kada gautos žinios padeda mums atskirti, kur yra faktų interpretacijos, o kur – objektyviai įvertinta tikrovė. Bet, vėlgi, pavyzdžiui, gamtamokslio specialistas nebūtinai susigaudys filosofiniame diskurse; istorikai nebūtinai susigaudys astrofizikoje, matematikoje ar paleontologijoje. Kai pasaulyje egzistuoja tiek mokslinių disciplinų, tu niekaip negali būti jų visų specialistas, tad čia gali būti kiekvieno, net ir kritiškiausio žmogaus, Achilo kulnas.
Praktiškai kiekviena humanitarinių, socialinių ar gamtos mokslų sritis turi savo išsigimusius brolius, pseudomokslų pavidalu, dažnai taip gudriai užsislėpusius, kad nebūdamas tos srities specialistas gali ir neatskirti, kur baigiasi mokslas, o kur prasideda klaidamokslis. Panašiai, kaip astronomija ir astrologija, istorija ir Fomenkos naujoji chronologija, zoologija ir kriptozoologija, egzobiologija ir ufologija bei begalė kitų sričių.
Deja, dažnai taip būna, kad neišmanydami kurios nors srities mes turime neteisingą tos mokslinės disciplinos ribų suvokimą, tad gana lengvai galime panirti į pseudomokslus, ypač kai susiduriame su mokslinės srities periferija. Įvaizdžiai, kuriais mes disponuojame apie kitą mokslo sritį, dažnai mums yra nepažini sritis ir be kito specialisto pagalbos galime lengvai pasimauti ant kabliuko. Žinoma, kalbame apie specialistus, deja, didžioji dalis visuomenės nėra mokslo specialistai, tad čia kyla begalė kitokių problemų.
Štai, tarkime, gamtamosklinis mąstymas vyksta prieinant dedukcines išvadas, vėliau patikrinant jas patyrimu t.y. empiriškai, tai leidžia išskirti modelius, kurie neatitinka tikrovės. Pseudomokslinėse disciplinose tokio saugiklio nėra, tad žmonės savo subjektyvias patirtis, be jokio patikrinimo, puola laikyti absoliučiomis ir visai nesvarbu, kad praktika rodo, jog ši sistema neveikia. Deja, tie, kas pasimauna ant šio kabliuko, savaip perinterpretuoja gautą informaciją ir tada gimsta begalė urbanistinių ir kitokio pobūdžio mitų, išplaukiančių iš tos pačios srities. Vėliau šie mitai taip įsitvirtina visuomenėje, kad būna labai sunku atkapstyti, iš kur jie kilo, kaip vystėsi ir dar sunkiau yra parodyti, kad tie mitai neveikia.
Kiek mokslininkas bekalbėtų apie tai, kad pvz., kokia homeopatija neveikia, vis tiek atsiras ja pasitikinčių. Deja, tokių tikėtojų atsiranda ir tarp medikų. Tokie urbanistiniais ir panašiais mitais pagrįsti tikėjimai, deja, dažnai tampa įsivažiavusia sistema ir tada tokią sistemą pakeisti dažnai tampa visiškai neįmanoma. Tokie žmonės dažnai linkę tikėti bet kuo, kas tik skamba neįprastai. Štai kaip pastebi astrofizikas ir paranormalių reiškinių kritikas Carlas Saganas: „Kai pastebime danguje ką nors keisto, kai kurie iš mūsų susijaudina ir tampa nekritiški.“ Tokie žmonės bet kokią švieselę danguje puola vertinti kaip ateivių erdvėlaivį ir iš asmeninės praktikos galiu pasakyti, jog tokiems žmonėms itin sunku įrodyti, kad jie matė palydovą, Venerą arba halą.
Kaip pastebi psichologijos daktaras Jonathanas C.Smithas, tokie pseudomoksliniai mitai gajūs todėl, kad kiekvienas žmogus pasaulį linkęs vertinti subjektyviai. Prisideda ir tai, kad dabartiniai pseudomokslai išpopuliarino idėją, jog kiekvienas kuria savo asmeninę realybę, tad kiekvieno tiesa yra subjektyvi. Čia visiškai eliminuojamas objektyvios ir empiriniais tyrimais pagrįstos realybės suvokimas.
Žinoma, prisideda ir tai, kad visuomenėje sklando mitas apie tai, jog mokslininkai patys nesugeba paaiškinti pasaulėdaros, o tai dalį visuomenės verčia abejoti mokslu. Tokie žmonės verčiau pasitikės ta informacija, kuri jiems arčiau širdies, nei ta, kuri yra įprasta ir kasdieniška, – juk daug įdomiau yra gyventi, kai žinai, jog evoliucijos teorija „nepagrįsta“, kai kiekviename apleistame name tūno vaiduoklis, o naktimis padangę skrodžia ateivių erdvėlaiviai.
Čia veikia principas, išsakytas Matthijso van Boxelo, tyrinėjusio kvailybės fenomeną: „Mes aklai pasitikime savo žiniomis ne todėl, kad žinios iš prigimties yra išmintis ar tiesa; žinios vadinamos išmintimi ir tiesa todėl, kad jas priima dauguma.“ Taigi žmonės, negebėdami atsirinkti, kuri informacija yra patikima, o kuri ne, puola tikėti tuo, ką šneka dauguma jų pažįstamų. Gerai, jei tavo draugų ir kolegų ratas sudarytas iš kritinio mąstymo gigantų, bet, deja, daugumą žmonių supa tokie patys mažai apsišvietę asmenys. Tad jei visi draugai tiki grobiančiais karves ateiviais iš kosmoso, bus labai didelė tikimybė, jog ir tu tuo patikėsi.
Jau minėtas religijotyrininkas Gintaras Beresnevičius pastebėjo, kad žmogui, nori jis to ar nenori, yra būdingas mitinis mąstymas. Net jei žmogus netiki jokiais religiniais ar pseudomoksliniais mitais, dažnai nutinka taip, kad mito vieta vis tiek nelieka tuščia, jį užima tikėjimas nepatikrinta informacija, pasireiškia tam tikrais elgesio ar mąstymo modeliais bei realybės neatitinkančiais tikėjimais apie tas sritis kurių jis neišmano. Šio laikmečio žmonių nesieja jokie fundamentalūs mitai, tad kiekviena maža grupelė turi savo mitologijas.
Visi turėtume atminti, kad kalbėdami apie sritį, kurios neišmanome, dažnai neturėdami kompetencijos galime nusišnekėti į lankas. Tad geriausia, ką mes galime padaryti, jei neišmanome kokios nors srities, – paklausyti, ką apie tai kalba tie, kas tikrai ją išmano ir, plečiant savo žinias bei akiratį, mokytis iš tos srities specialisto.
Deja, paprastai būna taip, kad mes, neišmanydami kitos mokslo srities, vietoj to, kad išmoktume kažką naujo, pradedame mokyti tą, kuris pusę savo gyvenimo studijavo tavo kritikuojamą sritį, o tavo domėjimasis apsiriboja tik viena-kita perskaityta knyga. Toks disonansas tuo labiau jaučiasi, kuo skirtingesnės yra pažintos/nepažintos mokslo kryptys. Baisiausia, kada pvz., koks nors istorikas pradeda savo metodiką taikyti matematikai ar atvirkščiai, tada kyla dar didesnis nesusikalbėjimas ir dar didesnė tikimybė nupulti į pseudomokslus. Tad linkiu visiems išmokti klausytis ir semtis išminties iš kitų mokslo sričių.
Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į tai, kokią informaciją žmogus į save kemša. Tarkime, jei esi susidomėjęs paranormaliais reiškiniais, tave pasiekianti didžioji dalis informacijos bus iš šios srities, tad viską matysi tik per tą sritį. Dar prisideda ir tai, kad pseudomoksliniai ir ezoteriniai mitai teigia, jog tai nuo amžių amžinųjų žinomos paslaptys iš slaptų druidų ar lemūriečių bei atlantų mokymo, tad kaipgi tokia informacija nepasitikėsi? Tad svarbu atminti, jog kiekvieną gaunamą informaciją be galo svarbu kvestionuoti, tikrinti ir pertikrinti, o kažko nesuprantant derėtų kreiptis į tikrą tos srities specialistą, nes savamoksliškumas gali gerokai paklaidinti. Tad bendradarbiaukime, kad mūsų prastas kitų sričių pažinimas, nenukreiptų mūsų į pseudomokslo klystkelius.
