Šis vyras daugeliui jūsų yra šviesulys, metęs iššūkį tamsai, kurą taip uoliai sergėjo Katalikų Bažnyčia. Už tai jis nusipelno įamžinimo – kosminių laivų ir kompiuterinių programų, asteroidų ir tiltų pavadinimuose, netgi grupės „Queen“ hite. O jo garsioji frazė „o vis dėlto ji sukasi!“ – išdidžiai sviesta susigūžusiems nuo siaubo ilgaskverniams inkvizicijos teisėjams, paskelbusiems gėdingą nuosprendį – pavirtusi žmogiškojo tiesos troškimo ir principingumo etalonu – argi ji niekada jūsų nežavėjo? Žinoma, žavėjo, dar ir kaip! Taigi, viskas aišku. Kaip aišku ir tai, kad visuotinio entuziazmo sukeltame propagandiniame triukšme tikrovė apauga mitais ir legendomis, kaip jais apaugo ir Galileo susirėmimas su Katalikų Bažnyčia. Šiandien kiekvienas Jūsų žinote, kad būtent jis pirmasis įrodė, jog Žemė sukasi apie savo ašį ir apie Saulę, o ne atvirkščiai, kaip tai teigė Bažnyčia, aršiai neigusi ir puolusi tokį heliocentrizmo modelį (planetų sistemą, kurios centre yra Saulė, apie kurią sukasi kitos planetos).
Bažnyčią toks modelis baugino, nes prieštaravo Biblijos teiginiams, o ir tuometinei dominuojančiai filosofinei minčiai apie geocentrinę sistemą – laikiusiai Žemę kaip statišką kosmoso centrą, apie kurį sukasi kiti dangaus kūnai.
Galileo metė iššūkį tokiai nemokšiškai suformuluotai pasaulio sistemai, įrodė, kad ji neteisinga, ir už tai buvo inkvizicijos teisiamas, kankinamas, priverstas išsižadėti savo mokymo, o likusius devynerius savo gyvenimo metus praleido inkivizicijos kalėjime. Nes aklas ir fanatiškas Bažnyčios užsispyrimas pažodžiui vertinti Biblijos tekstus kėlė konfliktą su tuometine mokslo pažanga.
Visa ta Jūs žinote. Tik ar tai yra teisybė?
Pirmiausiai prisiminkime, kodėl žmonija pradėjo laikyti Žemę viso pasaulio (Gamtos, ir visa ko, ką antikos graikai vadino kosmosu) centru. Neabejotinai atsimenate iš istorijos ir fizikos pamokų, jog tokią geocentrinę sistemą moksliškai (pagal antikos sampratą) pagrindė žymiausias senovės graikų – egiptiečių astronomas Ptolemėjus.
Beje, pats heliocentrizmas kaip galimas Saulės sistemos modelis pirmą kartą taip pat buvo paminėtas dar antikos laikais, tiesa, tik kaip mistinė, o ne mokslinė prielaida. Graikų filosofas Aristarchas manė, kad iš keturių pagrindinių gamtos elementų – žemės, oro, vandens ir ugnies pastaroji yra pati „kilmingiausia“, todėl Saulė ir turi užimti garbingiausią vietą kosmoso centre. Tačiau darydamas tokią prielaidą jis rėmėsi ne dangaus kūnu stebėjimu ar tyrinėjimu, bet dar Pitagoro suformuluotais filosofijos principais, ir, matyt, klydo, nes pats Aristotelis bei kiti antikos išminčiai pasmerkė tokią Aristarcho prielaidą kaip „bedievišką“.
Ptolemėjaus sukurtas geocentrinis kosmoso modelis dominavo žmonijos pasaulėžiūroje ištisus 1500 metų dėl vienos paprastos priežasties – tuometinis mokslas tiesiog neturėjo, o ir negalėjo gauti jokių įrodymų, kad yra kitaip. Pirmasis moksliškai pagrįsti heliocentrizmo teoriją ėmėsi lenkų tautos pasididžiavimas – Mikalojus Kopernikas.
Nors jis užima garbingą vietą astronomijos šlovės galerijoje, tačiau tikrovėje M.Kopernikas buvo labiau matematikas nei astronomas (beje, net teleskopo jis neturėjo), o jo heliocentrinė teorija buvo pagrįsta logika bei dangaus kūnų judėjimo stebėjimais. Kopernikas perskaičiavo „Ptolemėjaus lenteles“, pasiremdamas savo paties sukurta filosofine hipoteze, kad būtent Saulė yra sistemos centras, ir tie paskaičiavimai padėjo išspręsti keletą problemų, susijusių su Ptolemėjaus teorijomis, bet sukėlė dar daugiau klausimų dėl paties heliocentrinio modelio. Koperniko sukurtas dangaus kūnų išsidėstymo modelis puikiai tiko jūreiviams ir buvo plačiai naudojamas kaip koordinačių apskaičiavimo sistema, tačiau turėjo dvi esmines problemas. Pirma, ir svarbiausia buvo ta, kuri padarė Ptolemėjaus modelį dominuojančiu pusantro tūkstančio metų: logika diktavo, kad besisukanti apie savo ašį Žemė turėtų sukelti Coriolis‘o efektą (akivaizdžius kūno, judančio tiesiaeigėje besisukančioje koordinačių sistemoje kelio pokyčius).
Antra, apie Saulę besisukanti Žemė turėtų sąlygoti „žvaigždinį paralaksą“ (kosminio kūno padėties dangaus sferoje regimąjį pokytį dėl stebėtojo vietos kitimo), paprastai žodžiais tariant, leisti pamatyti dangaus kūnus esančius kitoje Saulės pusėje.
Kopernikas nežinojo atsakymų į tuos klausimus, bet vis tiek tikėjo, kad heliocentrizmas yra faktas. Tiesa, negalėjo to įrodyti, nors 1543 metais pasirodžiusi jo knyga „De revolutionibus orbium coelestium“ („Apie dangaus sferų revoliucijas“), kurioje buvo keliamos heliocentrinės hipotezės sukėlė daug diskusijų.
Katalikų Bažnyčiai heliocentrinė hipotezė nelabai patiko, nes ji iš principo menkino žmogaus kaip Dievo kūrinio reikšmę. Aristotelio puoselėta kosmologinė filosofija Žemę vertino kaip kosmoso centrą, bet ne kaip aukščiausią jo pakopą, o būtent žemiausią – ir tokia pasaulio sandara tenkino krikščionių teologus.
Adomas buvo iš Rojaus išvarytas į Žemę, žemyn į kosmoso dugną, tačiau tik po Jėzaus mirties žmogus įgavo galimybę pakilti į aukščiausią kosmoso lygmenį – į žvaigždes (ir Dantės „Dieviškojoje komedijoje“ Žemė yra pavaizduota kaip dugnas, o Rojus – kosmoso viršūnėje). Todėl Bažnyčiai ir atrodė nelogiška ieškoti patvirtinimo, kad Saulė yra pasaulio centras. Juoba kad ir pats heliocentrizmas kėlė daugiau objektyvių klausimų nei atsakymų. Jei Žemė nėra kosmoso centras, kodėl visi išmesti kūnai krenta žemyn? Kodėl ugnies liepsna kyla į viršų? Jei Žemė sukasi apie savo ašį, kodėl nejaučiame nuolatinio vėjo ir pan.?
Žinoma, tie klausimai turėjo tikslius atsakymus, tik atsirado jie daug vėliau. O antikos graikų fizikai visa tai aiškino pagal aukščiau minėtųjų „keturių elementų“ doktriną – Žemė buvo apgaubta atmosferos, nes oras buvo „kilmingesnis“ elementas už žemę ir vandenį. Okeanai „ilsėjosi“ ant kieto Žemės paviršiaus, nes vanduo buvo „kilmingesnis“ už žemę.
Ugnies liepsnos stiebėsi į viršų, nes ji buvo pati „kilmingiausia“. O visi išmesti kūnai krito ant žemės, nes buvo pagaminti iš tos pačios „nekilmingos“ materijos, kaip ir žemė. Viduramžių teologams toks primityvokas pagonių filosofų aiškinimas taip pat nelabai patiko, todėl buvo dedama nemažai intelektualių pastangų suvokti tą didžiąją pasaulio sandaros paslaptį. Išeitines ieškojimų pozicijas lėmė penkios Biblijos frazės:
„Pasaulis tvirtai stovi, jis negali būti pajudintas“ (Ps 93:1). „Pasaulį jis padarė tvirtą – nepajudinamą“ (Ps 96:10). „Iš tikro tvirtai stovi pasaulis; niekad nebus pajudintas“ (1 Kr 16:30). „Tu įkūrei žemę tvirtai ant jos pamatų, ir ji ten stovės amžinai“ (Ps 104:5). „Saulė teka, leidžiasi ir skuba į vietą, iš kur ji užtekėjo“ (Ek 1:5) ir visoms penkioms prieštaraujanti šeštoji „Dievas padeda šiaurinį skliautą į tuštumą, pakabina žemę ant nieko“ (Job 26:7).
Skirtingai nei dabar visuotinai priimta manyti, Biblijos teiginiai dar nereiškė, kad Bažnyčia jais aklai tikėjo. Ir beveik visada yra užmirštama, kad Katalikų Bažnyčia, kaip tyčia, niekada neteigė ir neteigia, kad Šventuosius Raštus reikia suprasti pažodžiui (paplitęs teiginys apie aklai pažodinį Biblijos interpretavimą atsirado tik XIX amžiaus JAV ir yra išimtinai protestantiška versija).
Katalikų Bažnyčia visada mokė, kad bet kurį Biblijos teiginį ar žodį reikia vertinti ne mažiau kaip keturiomis požiūrių pakopomis – pažodine, alegorine/simboline, moraline ir eschatologine (kas tai per dalykas, Jums bus išaiškinta ateityje) – ir pažodinė buvo laikoma pačia menkiausia bei nesvarbiausia – Bažnyčios Tėvai ir pats šv.Augustinas teigė, kad Biblijos poeziją, psalmes, instrukcijas ar istorinius elementus nereikia vertinti pažodžiui, nes visi jie suvokė, kiek konfliktų su pasaulio pažinimu gali kilti iš mūsų nemokėjimo skaityti Biblijos metaforų, kurias ypač lengva ne taip interpretuoti.
Nuo pat seniausių laikų Bažnyčios patriarchai tikėjo, kad visi Dievo veiksmai ir kūriniai buvo prasmingi, todėl mūsų gebėjimas palaipsniui atskleisti pasaulio paslaptis yra Dieviškojo plano dalis. Tokia nuostata atvėrė kelius pasaulio pažinimui per kritinį mąstymą, kultivuotą dar Platono, Aristotelio ar Archimedo – ir skatino „gamtos filosofijos“ (t.y. tam, ką mes šiandien vadiname „mokslu“) studijas viduramžių universitetuose, padedant pagrindus šiuolaikiniam racionaliam pasaulio procesų vertinimui.
Todėl Bažnyčia niekada neturėjo problemų išmokti naujų Biblijos interpretacijų, padarius naują mokslinį atradimą. Pvz., ankstyvajame krikščionybės istorijos etape krikščionys laikė Žemę plokščia (nors tokio tvirtinimo Biblijoje nėra), tačiau kai krikščionybė paplito tarp mokytesnių žmonių, kurių dėka pasidarė aišku, kad Žemė vis dėlto yra apvali, Bažnyčiai nekilo jokių sunkumų tą faktą pripažinti.
Taip pat skirtingai nei įsivaizduojama, Bažnyčia niekada nedraudė mokslinių tyrimų ir nepersekiojo tyrinėtojų, nes dauguma mokslininkų šiaip ar taip buvo dvasininkai – labiausiai išsilavinusio visuomenės sluoksnio atstovai (nors pats terminas „mokslininkas“ atsirado tik 1833 metais).
Netgi kalbant apie astronomiją – bene baisiausią religijos priešą, nelogiškas atrodo ir Vatikano observatorijos įkūrimas 1580 metais – ypač kai geocentrinė sistema dominavo tuometinėje pasaulėžiūroje. Bažnyčia pati stengėsi suvokti ir paaiškinti objektyviuosius gamtos dėsnius. Vis dėlto egzistavo viena sąlyga – teiginiai, atvirai prieštaraujantys Šventiesiems Raštams turėjo būti nenuginčijamai įrodyti, antraip tuščias ir atkaklus jų propagavimas buvo prilyginamas erezijai – taip siekta apsisaugoti nuo sumaišties įnešimo į žmonių protus.
Todėl Bažnyčia iš pradžių draugiškai ir sutiko Koperniko teorijas, nes jos buvo pateikiamos hipotezių forma. Pats Kopernikas žinojo, kad jo sukurtas heliocentrinis modelis turi keletą rimtų ir praktiškai neįrodomų problemų, todėl ilgai nesiryžo spausdinti savo knygos.
Tačiau Koperniką pasidalinti savo idėjomis su pasauliu uoliai skatino Kulmo vyksupas Giese, kuris apie 1530 metus netgi išleido Koperniko hipotezių apie dangaus kūnų judėjimą apžvalgą, sukėlusią tokį rimtą susidomėjimą, jog 1533 metais popiežius Klemensas VII paprašė vyskupo Giese pristatyti jam asmeniškai Koperniko teoriją, ir ją teigiamai įvertino.
Taigi, heliocentrinis modelis pradėtas Vatikano lygmeniu aptarinėti dar likus 32 metams iki paties Galileo gimimo. Galileo mokslinės veiklos laikais heliocentrizmas nebuvo laikoma absurdu, nebuvo pasmerktas, nei persekiojamas, nei paskelbtas eretišku (nors, kaip minėta, žvaigždžių paralakso trūkumas trukdė bet kam tai priimti kaip įrodomą faktą – o pats paralaksas buvo paaiškintas tik 1838 metais).
XVI-XVII amžių sandūroje Europoje knibždėte knibždėjo astronomų (dauguma jų buvo dvasininkai, beje), besistengiančių paaiškinti pasaulio sandarą, ir paties Galileo laikais egzistavo ne mažiau kaip septynios kosmologinės teorijos, tarp kurių heliocentrinė buvo lygiateisė ir priimtina koncepcija, verta svarstymų ir studijų. Vis dėlto tuometinis mokslas linko į geocentrizmo pusę, ir ptolemėjiškas modelis tebebuvo laikomas logiškiausiu ir vieninteliu įrodytu.
Taigi, pats Galileo tik prisidėjo prie šių diskusijų, bet toli gražu nebuvo jų iniciatorius. Yra žinoma, kad Galileo susižavėjo ir įtikėjo heliocentrizmo teorija savo išrastu teleskopu atradęs Jupiterio palydovus bei Veneros fazes (ir vos neapako, stebėdamas Saulės dėmes, kurių statiškumas vertė jį manyti, kad Saulė yra statiškas, Visatos centre „plūduriuojantis“ dangaus kūnas). Tiesa, tų atradimų buvo maža įrodyti Saulės kaip pasaulio centrą hipotezę, bet Galileo bent jau atrado savo gyvenimo aistrą.
Pavojingą aistrą, beje. XVII amžiaus pradžios poreformacinėje Europoje, Katalikų Bažnyčia ėmėsi „užsukinėti“ veržles visais hipotetiniais klausimais, kurie pradėjo rodytis protestantiška propaganda. Griežtesnio vertinimo neišvengė iš Koperniko teorija, kuriai įrodymų vis dar niekaip neatsirado.
1616 metais Galileo, jau garsus visoje Europoje mokslininkas, žinomas kaip heliocentrizmo šalininkas, Vatikano buvo oficialiai įspėtas neberemti ir nepropaguoti Koperniko idėjų (tais pačiais metais Koperniko knyga buvo įtraukta į Bažnyčios „draudžiamų knygų sąrašą“ – „iki bus pataisyta, remiantis mokslui pažįstamais objektyviais faktais“). Tai buvo pirmas įspėjimo skambutis Galilėjui.
Kaip bebūtų keista, bet tais pačiais laikais netoliese darbavosi ir kitas garsus astronomas – Johannes Kepleris, kurio pasiūlytos ir įrodytos hipotezės vėliau pavirto dangaus kūnų judėjimo dėsniais.
Likimo ironija buvo ta, kad J.Kepleris buvo protestantas, dirbęs Imperijos astronomu katalikiškoje valstybėje ir savo atradmus pirmiausai pristatantis katalikų monarchui. Tačiau inkvizicija niekada jo nepersekiojo dėl astronominių tyrimų, akivaizdžiai skirtų įrodyti heliocentrizmo teoriją. Kodėl? Nes J.Kepleris kalbėjo argumentų, o ne emocijų ir principų kalba.
Skirtingai nuo Galileo (beje, asmeniškai nekentusio ir nuolat kritikavusio J.Keplerį). Koperniko knygos uždraudimas, gyvenimas laisvamaniškuose, toli nuo Romos nutolusiuose miestuose žadino jo maištingas mintis ir drąsias idėjas, kurių įrodyti Galileo vis dar negalėjo. 1623 metais Romos popiežiumi Urbonu VIII tapo geras Galileo draugas ir gerbėjas kardinolas Barberini, jau daugelį metų nebuvęs abejingu kosmologiniams debatams ir netgi kadaise pasisakęs prieš Koperniko knygos uždraudimą.
Jis priėmė Galileo savo rūmuose Vatikane ir asmeniškai paprašė parašyti mokslininko knygą apie Koperniko ir Ptolemėjaus modelius, objektyviai įvertinant abiejų stiprybes ir silpnybes. Tai buvo paskutinis šansas taikiai išspręsti šį ginčą, tačiau Galileo jį sugebėjo prarasti. 1632 metais jis išleido tą knygą, pavadintą „Dialogai apie dvi svarbiausias pasaulio sistemas“- akivaizdžiai remdamas Koperniko modelį, ir popiežiaus argumentus įdėjęs į knygos herojaus, vadinamo „Simplico“ (itališkai – „kvailiukas“) lūpas.
Tai buvo beprasmiškas ir nepaaiškinamas spjūvis popiežiui į veidą. Galileo atkakliai propagavo heliocentrinę sistemą, tačiau tai jau darė tik iš principo, slapčia kurstomas savo konkurentų mokslininkų nenusileisti (jie tai nujautė, kuo tai gali baigtis!).
Ir, beje, pats nemažai klydo. Pavyzdžiui, jis tikėjo, kad planetos skrieja taisyklingo apskritimo orbitomis (aršiai užsipuldamas J.Keplerio pasiūlytą teoriją apie elipsės formos orbitas, kuri, kaip pasirodė ir buvo teisinga), manė, kad potvynius sukelia Žemės sukimasis. Įsikarščiavęs pareiškė, kad jo teiginius reikia laikyti tiesa, kol Šventieji Raštai (kurių autoriai, jo manymu, darė didžiausią klaidą, rašydami iš antžeminio pasaulio perspektyvos) neįrodo kitaip.
Tai skambėjo pernelyg akiplėšiškai. Juoba kad Galileo niekaip nepaneigė geocentrizmo, tik tvirtino, kad jis neteisingas. Vatikanas sureagavo į tokį Galileo išpuolį ofcialiu pareiškimu, pavadindamas heliocentrizmą kaip teoriją „kvaila, absurdiška iš filosofinio taško ir formaliai eretiška“ – tai buvo pagrindas iškviesti Galileo į Romą inkvizicijos apklausai. Beje, dar tik apklausai – tačiau Galileo užsispyrimas, jaučiant didelę paramą pačių dvasininkų bei mokslininkų tarpe pavirto inkvizicijos teismu.
„Keturi tardymai palaužė senuką“ – aš pats iš vaikystės atsimenu sovietiniuose istorijos vadovėliuose aprašytą Galileo teismo procesą, kupiną grasinimų, kankinimų ir pavojaus būti sudegintu ant laužo – nes tais laikais tik tokio atpildo iš Bažnyčios ir tegalėjai tikėtis už drąsią mintį.
Tikrovė buvo kiek kitokia – Galileo visą teismo procesą praleido ne inkvizicijos rūsiuose, sukaustytas grandinėmis, bet draugų dvasininkų rūmuose bei apartamentuose. Dabar jau plačiajai visuomenei prieinamuose Galileo tardymo protokoluose niekur neužsimenama apie kankinimus, ne tik dėl mokslininko amžiaus ar nuopelnų, bet ir dėl paties Galileo uolaus bendradarbiavimo su inkvizicija. O ir pats teismas vyko pagarbių mokslinių debatų forma. Inkvizitoriai vis dėlto niekada nebuvo kvaili žmonės.
Pagrindinis Galileo tardytojas kardinolas Robertas Bellarmine, vienas gerbiamiausių to meto katalikų teologų, ilgametis „gamtinės filosofijos“ dėstytojas nebuvo aklas fanatikas ir gerai pažinojo kosmologinius debatus. R.Bellarmine įspėjo Galileo, kad heliocentrizmą reikia vertinti kaip hipotetinį fenomeną, bet ne astronomijos dėsnį. Todėl jį laikyti tikrove, kol neįrodytas jo teisingumas, yra pavojinga, nes tai ne tik įžeistų teologus, bet ir mestų iššūkį Šventųjų Raštų teisingumui.
Dar 1616 metais jis rašė, kad „jeigu Galileo Galilei yra įsitikinęs savo teiginiais, jis turi atsargiai paaiškinti Šventuosius Raštus, ir įrodyti, kad yra teisus, o ne aklai tvirtinti, kad mes klystame“. Vatikano požiūriu, heliocentrizmas tebebuvo tikėjiimo reikalas, nes jis neturėjo mokslinių įrodymų (net pats Galileo negalėjo paaiškinti, kodėl mes visada matome tik vieną Mėnulio pusę).
Pats R.Bellarmine teismo metu pateikė Galileo analogiją su keleiviais laive – kurie žino, kad yra statiški laivo atžvilgiu, bet mato krantą nutolstantį, ir jiems gali atrodyti, kad krantas juda. Tačiau keleiviai žino, kad klysta ir gali savo proto galia tą klaidą pataisyti, o štai mokslininkai Žemėje gerai žino, kad ji stovi vietoje, ir gali suvokti, kad Saulė, Mėnulis ir žvaigdždės juda apie ją – ir tai yra ne klaida, ir nereikia savęs taisyti.
„Duok nepaneigiamų įrodymų!“ – toks buvo pagrindinis inkvizicijos reikalavimas viso du mėnesius trukusio teismo proceso metu. „Neturiu nepaneigiamų įrodymų, bet žinau, kad taip yra“, – taip galima apibendrinti Galileo atsakymus. Kurie skambėjo kaip erezija, ir galiausiai pačiam Galileo užteko proto suvokti, kaip keistai jis atrodo visuomenės akyse.
Ką gi, beliko Galileo išsižadėti savo pažiūrų ir idėjų – ir pagal tuometinį ritualą tai padaryti klūpant. Jis viešai pripažino, kad neįrodė heliocentrizmo, ir sutiko nepripažinti Koperniko pasiūlyto modelio kaip objektyvaus fakto, nes jo buvo neįmanoma įrodyti. Tuo pačiu Galileo pasižadėjo ateityje naudoti Koperniko modelį tik kaip skaičiavimo priemonę išimtinai astronominiams tikslams, bet jokiu būdu ne kaip įkvėpimo šaltinį savo stebėjimams.
Likusius devynerius savo gyvenimo metus Galileo praleido kaip „inkvizicijos kalinys“, tačiau, skirtingai nuo to, kaip aprašė Volteras, tie devyneri metai prabėgo ne inkvizicijos rūsiuose sukaustytam grandinėmis, bet namų arešte savo viloje netoli Florencijos, dirbant mokslinį darbą ir palaikant ryšį su kolegomis visoje Europoje.
Legenda teigia, jog išklausęs nuosprendį Galileo pakilo ir sušuko „E pursi muove!“ („O vis dėlto ji sukasi!“), tarsi pareikšdamas, kad inkvizicija gali priversti žmogų neigti tiesą, tačiau negali pakeisti tiesos.
Deja, tai tik legenda, nes tokios frazės neminėjo nei tardymo protokolai, nei pirmieji Galileo biografai, o ir abejotina, kad Galileo būtų taip rizikavęs visagalių inkvizicijos teisėjų akivaizdoje (nors jis, beje, tikėjosi švelnesnės bausmės nei namų areštas). O, ir antra vertus, į tokią frazę bet kuris inkvizitorius nuvargusiu balsu būtų atsakęs tuo pačiu, kas ir buvo minima teismo metu: „Jau du mėnesius apie tai kalbame, pateikite pagaliau tuo savo įrodymus“...
Vėliau Galileo, žinia, buvo reabilituotas. 1758 metais Vatikanas paskelbė, kad heliocentrinė teorija nebelaikoma eretiška, o 1835 metais Koperniko ir Galileo knygos nebebuvo įtrauktos į Bažnyčios „draudžiamų knygų“ sąrašą. 1979 metais popiežius Jonas Paulius II sudarė teologų komisiją peržiūrėti Galileo bylą, siekiant atsakyti į pernelyg dažnus neetiškus kaltinimus mūsų laikais vertinant mokslo ir religijos debatus.
1992 metais, remiantis komisijos išvadomis, Vatikanas paskelbė, kad nors Galileo ir buvo teisiamas pagal to laikmenčio nuostatą atsižvelgiant į etines bei socialines jo idėjų pasekmes, vis dėlto teismo metu inkvizicija galėjo elgtis ir kitaip.
Kaip? Sunku pasakyti, tačiau toks pareiškimas buvo įvertintas kaip Katalikų Bažnyčios atsiprašymas už Galileo procesą. Kilus visuotinei entuziazmo bangai Europos akademiniuose sluoksniuose netgi buvo pradėta svarstyti ir galimybė Romoje pastatyti paminklą Galileo, tačiau tokia iniciatyva, ačiū Dievui, greitai išblėso. Dar kiek vėliau kardinolas Ratzingeris (būsimasis popiežius Benediktas XVI) pareiškė, kad inkvizicijos nuosprendis Galileo teisme buvo teisingas ir prasmingas.
Taigi, Galileo teismas buvo tik susiklosčiusių aplinkybių rezultatas. Įvykęs laikmečio kontekste – su paranojiška Bažnyčia, atsigaunančia po Reformacijos sukrėtimų, jautriu popiežiumi, pažemintu Galileo knygos, pačiu Galileo, kurio arogantiškas charakteris leido prisigaminti priešų ir prarasti sąjungininkus.
Galileo elgesys atrodė kaip iššūkis Bažnyčiai, kaip Katalikų Trento Tarybos nurodymų pažeidimas ir skambėjo pavojingai kaip protestantizmas. Išties, kaip galėjo atrodyti nusenęs gabingas mokslininkas, staiga užsidegęs atkakliai propaguoti teiginį, kurio jis pats negalėjo įrodyti?
Žmonės įpratę vertinti Galileo teismą su išankstine nuostata, nes tai atrodo baisi istorija, idealiai sutelpanti į emocinę Bažnyčios smerkimo matricą. Tačiau tikroji istorija yra bejausmė ir retai įtelpa į moralės rėmus, kai mes ją studijuojame, o ne skaitome kaip romantišką pasakojimą.
