Šis straipsnis yra mokslo populiarinimo konkurso darbas, daugiau informacijos apie šį konkursą rasite čia.
Neteisybė ir problema yra ta, kad beveik niekas homeopatijos nepriskiria šių absurdiškų terapijų kategorijai. Priešingai – kai kuriose šalyse, pavyzdžiui Prancūzijoje, homeopatija yra netgi finansuojama nacionalinių sveikatos tarnybų.
Sunku tokią situaciją paaiškinti, nes jau seniai atlikta daugiau negu užtektinai kontroliuojamų klinikinių homeopatinių preparatų veiksmingumo tyrimų, įrodančių, kad toks gydymas yra tikrai neveiksmingas. Tačiau, sprendžiant iš populiarumo, kartais gali pasirodyti, kad išvis mažai kam įdomu, veikia ta homeopatija, ar ne. Imkime vien tik Vokietiją ir Prancūziją, kur per metus šių preparatų parduodama už maždaug 400 milijonų eurų. Ir tas populiarumas visai nemažėja.
Manoma, kad homeopatija yra saugus, pigus, natūralus, neturintis nepageidaujamų poveikių gydymo būdas. Beveik auksas už grašius. Kalbant apie tokį populiarumą, ne patį mažiausią vaidmenį, o gal net ir esminį, čia vaidina faktas, kad homeopatija yra ne vien tik amžinai pasimetusios visuomenės dalies ir lengvatikių propaguojamas terapijos būdas. Anaiptol. Sąmoningus žmones trikdo ir priverčia nerimastingai pečiais gūžčioti gydytojai, veterinarai ir kiti biomedicinos srities specialistai, kurie nepaisydami tyrimų rezultatų kartais skiria homeopatinį gydymą.
Pastarieji yra kebliausias ir sunkiausiai paaiškinamas šios temos aspektas. Nežinia, kokia energija reikia paveikti ar kokiais garais apnuodyti gydytoją, kad šis išsižadėtų įrodymais grįstos medicinos principų ir pripažintų terapijos būdą, kurios tariamas veikimo mechanizmas yra toks neįtikėtinas ir absurdiškas, kad net vaikai ima juoktis, kai jiems apie tai pasakoji.
Jeigu homeopatija būtų tik nekaltas žaidimas ir pramoga, būtų galima neprieštarauti ir leisti žmonėms linksmintis, bet visada atsiranda kažkas, kas tas iliuzijas išsklaido. Yra publikuotos bent dvi studijos, kuriose teigiama, kad besigydantys homeopatiniais preparatais rizikuoja pavėluota diagnoze ir nesavalaikiu gydymu. Taip pat yra aprašyta atvejų, kai gydytojo paskatinti arba patys atsisakę gydymo tradiciniais vaistais ir pasirinkę homeopatinius, pacientai mirė, nors turėjo visas galimybes gyventi.
Liūdna gaida pradėję, tęskime ir viską išsiaiškinkime nuo pradžių.
Kas yra homeopatija ir kodėl ji dar su mumis?
Pirmiausiai reiktų pasakyti, kad homeopatiją žmonės tapatina su gydymu vaistažolėmis ir klysta, nes tai – fitoterapija.
Tiesą pasakius, fitoterapija irgi neišvengia kritikos, bet toks gydymas bent jau turi mokslinį pagrindą. Augaluose yra įvairių biologiškai aktyvių medžiagų, pavyzdžiui alkaloidų, kurie, patekę į organizmą, vienaip ar kitaip veikia įvairias organų sistemas.
Augalus gydymo tikslais žmonės naudojo tikriausiai per visą mūsų istoriją. Yra archeologinių duomenų, patvirtinančių, kad jie buvo naudojami net prieš 60 000 metų. Tačiau homeopatija, palyginus, atsirado visai nesenai.
Šį gydymo metodą prieš du šimtus metų sukūrė vokiečių gydytojas, pavarde Hahnemanas, kuris be visa ko, dar pasižymėjo ir itin dideliais gabumais kalboms. Mokėjo jų bent dešimt, tad be gydytojo darbo dar vertėjavo.
Sykį viename verčiamame tekste aptikęs mintį apie chininmedžio žievės tinkamumą maliarijos gydymui, jis pats pasišovė tai išbandyti. Išgėręs nedidelę dozę minėtos substancijos, pajuto nerimą, drebulį, mieguistumą, padidėjusį širdies darbo ritmą – žodžiu, visus maliarijos simptomus.
Chininmedžio žievė iš tikrųjų sukelia tokius simptomus ir viskas būtų buvę gerai, jei kaip tik šiame epizode Hahnemanas būtų sustojęs. Bet jei jis būtų sustojęs, neturėtumėme ir šios istorijos.
Taip jau nutiko, kad šis garbingas ir autoritetingas žmogus, kuris ankščiau už kitus įžvelgė higienos trūkumo įtaką ligų plitimui bei karantino svarbą, ėmė ir suklupo. Jis nusprendė, kad jeigu jau chininmedžio žievė sveikam žmogui sukėlė maliarijos simptomus, tai sergančiam maliarija turi juos pašalinti.
Suprask, kuo susirgai, tuo ir gydykis. Skirtumas tik tas, kad mes pratę šią mintį išsakyti alkoholio padauginusiems asmenims, rytojaus dieną siūlydami jiems dar papildomai išgerti sveikatos pataisymui. Homeopatai, tuo tarpu, šią mintį priima tiesiogiai ir be jokio šypsnio ar perkeltinės prasmės.
Maža šios nesąmonės, Hahnemanas dar nusprendė, kad tokia tvarka nuo šiol galios ne tik chininmedžio žievei ir maliarijai, bet apskritai bet kokiai ligai. Tereikia rasti medžiagą, kuri sveikam žmogui sukelia tokius pačius simptomus, kaip ir sergančiam ta liga.
Manykime, kad šiame etape Hahnemanas kritiškai įvertino savo naująjį gydymo būdą ir nusprendė, kad jis dar nėra pakankamai originalus. Siekdamas jį šiek tiek padailinti ir padaryti dar labiau išskirtinu, prilipdė paskutinę šio metodo puošmeną – skiedimo principą. Šios idėjos esmė yra tokia: kuo labiau skiedžiate pirminę gydymui naudojamą medžiagą, tuo jos galia ir poveikis stiprėja, o šalutiniai ir nepageidaujami poveikiai mažėja.
Skiesti, savaime suprantama, reikia ne bet kaip ir apskritai homeopatai tai vadina ne skiedimu, o potenciavimu arba dinamizavimu.
Skiedžiama nesaikingai ir, kalbėkime atvirai, drastiškai. Štai kaip viskas atliekama. Ruošiant preparatą imama 1 dalis veikliosios medžiagos ir maišoma su 99 dalimis skiediklio, kuris paprastai būna etanolis arba vanduo. Tada vėl imama 1 dalis, tik šįkart jau iš prieš tai gauto mišinio, ir pakartotinai sumaišoma su 99 dalimis skiediklio. Tai kartojama dar kelias dešimtis kartų. Po tam tikro praskiedimo laipsnio, pirminės medžiagos tirpale nebelieka. Taip, tikrai nebelieka. Nė vienos molekulės. Galima sakyti, gaunamas grynas skiediklis. Bet ar tai nors kiek verčia sunerimti homeopatą? Žinoma, kad ne. Ką jis daro toliau? Homeopatas nesnaudžia, jis skiedžia dar labiau.
Gausiai skiesti vis dėlto neužtenka. Kaskart atskiedus tirpalą reikia kratyti ir, maža to, dar keletą kartų trinktelėti į tvirtą, kietą, tačiau elastingą paviršių. Kai kurie homeopatai gamybos proceso metu barškina ruošiamus tirpalus į biblijos viršelį, nes, pasirodo, šiam reikalui jis itin puikiai tinka.
Tokiu būdu gaunamos įvairios koncentracijos, nelygu kiek homeopatas matė esant reikalinga skiesti. Pats Hahnemanas propagavo 30C skiedimą, kuris lygus 10^-60. Tai – vienetas su 60 nulių. Įsivaizduoju, kad toks skaičius turėtų dominti Visata besidominčius žmones, nes ten atstumai, dydžiai ir dangaus kūnų kiekis taip pat skaičiuojami beprotiškais skaičiais. Tam tikra prasme net ir Visata turėtų pasigėdyti prieš homeopatiją, nes teturi pakankamai kuklų skaičių (10^11 – 10^12) galaktikų.
Bet ir 10^-60 yra padori koncentracija, lyginant su 10^-400. Tai – gerai išreklamuoto ir daugumai žinomo homeopatinio vaisto „Oscillococcinum“ koncentracija. Tikriausiai jau supratote – tokia koncentracija taip pat nėra mažiausia (ar didžiausia, kaip čia reikėtų vertinti? Juk, girdi, skiedžiant poveikis tik stiprėja), naudojama homeopatijoje. Būna mažesnių.
Žodžiu, iš teisingų pastebėjimų, tačiau klaidingų prielaidų apie chininmedžio žievę, bei akivaizdaus, tačiau niekuo nepagrįsto kūrybinio darbo bei terapijos metodo komponentų lipdymo, išėjo homeopatija.
Per istoriją žmonės buvo susigalvoję nesuskaičiuojamą daugybę absurdiškų teorijų, kuriomis vieni atvirai siekė apmulkinti žmones ir susišluoti daug pinigų. Kiti patys tikėjo savo idėjomis. Dauguma teorijų buvo juokingos net jų amžininkams, todėl greitai atgulė į istorinę užmarštį. Bet ne homeopatija. Ji jau du šimtus metų su mumis.
Tiesą pasakius, aš nežinau tikslios priežasties, kodėl homeopatija vis dar domina žmones.
Žiūrint į tą laiką, kai homeopatija tik buvo kuriama ir plito, tradicinė medicina buvo labai negailestinga. Jeigu dar praeitame šimtmetyje gydytojai radioaktyviais spinduliais gydė akių uždegimą o arsenu – miegligę, reikia įsivaizduoti, kas dėjosi prieš du šimtus metų. Gydymas nepakeliamu karščiu ar šalčiu, guldymas ant ledo, kraujo nuleidimas (tarp kitko, taikytas ir nukraujavimo atveju), įvairios pavojingos cheminės medžiagos. Kai kurie tuometiniai gydymo būdai labiau priminė fizines bausmes nei pagalbą ligoniui.
Manyčiau, kad homeopatija tada atrodė labai patraukliai, tuo labiau, kad Hahnemanas pats teigė, jog gydymas tuo efektyvesnis, kuo su pacientais elgiamasi maloniau ir humaniškiau. Nepavojingas, neskausmingas gydymo būdas, praktiškai be šalutinių poveikių. Ko daugiau norėti, tikra svajonė, tais baisios ir skausmingos medicinos laikais.
Verta paminėti ir tai, kad Hahnemanas niekada neteigė, kad homeopatija yra natūralus gydymo būdas. Priešingai, šią gydymo teoriją jis laikė grynai moksline ir nuolat tai pabrėždavo.
Tai jau, aišku, spekuliacijos, bet kalbos apie tokią naujovę, manyčiau, darė įspūdį to laikmečio gyventojams. Laikotarpio, kada atsirado homeopatija, tikrai negalėtumėme pavadinti visuotino išsilavinimo amžiumi. Apskritai, dauguma darbininkų savo mėgstamą krautuvę ar smuklę tada rasdavo tik pagal išskirtinės formos ir ryškiai nudažytą iškabą, nes buvo visiškai neraštingi. Matyt, tuometiniams žmonėms mokslinio homeopatijos įvaizdžio visiškai pakako.
Iš kitos pusės, daug kam jo pakanka ir šiandien.
Moksliniai tyrimai
Taip jau susiklostė, kad medicinoje vaisto veiksmingumu nepatikima tik dėl to, kad koks nors autoritetingas diedas pasakė, jog tas vaistas efektyvus. Yra būdas vaisto efektyvumui patikrinti ir tas būdas yra atsitiktinių imčių, dvigubai aklas, placebo kontroliuojamas klinikinis tyrimas.
Sunkus ir ilgas pavadinimas, bet jo esmę visai lengva suvokti. Atsitiktinių imčių reiškia tai, kad kiekvienas pacientas turi tam tikras galimybes pakliūti į tyrimą, nes yra renkamas grynai atsitiktiniu būdu, o ne pagal tam tikrus kriterijus. Jeigu tyrėjai sąmoningai į tyrimą neįtraukia sunkiai sergančio žmogaus dėl to, kad netiki, jog jis gali pasveikti, ir galvoja, kad dalyvaudamas tyrime pacientas tik neigiamai iškreips rezultatus, tai toks tyrimas nėra atsitiktinių imčių.
Dvigubai aklas reiškia, jog gydytojas nežino – skiria tikrą vaistą ar placebą, o pacientas, savo ruožtu, nežino kurį gauna. Tai žino tik kiti tyrėjai, kurie koordinuoja tyrimą ir šią informaciją užkoduoja. Kadangi pacientas nežino kokį vaistą gavo, o gydytojas – kokį skyrė, tai abu negali poveikio vertinti šališkai.
Abi šios grupės – vaisto ir placebo gavėjų, yra reikalingos, kad atlikus tyrimą būtų galima jas tarpusavyje palyginti ir įvertinti, kiek tiriamasis vaistas yra efektyvesnis už placebą.
Dažnai tyrimo metodika ir rezultatai su išvadomis aprašomi moksliniame straipsnyje, o šis publikuojamas moksliniame žurnale.
Tai štai, toks yra tas metodas. Žinoma, yra įvairių jo modifikacijų, kartais vietoj placebo naudojamas senesnis vaistas ir jis lyginamas su naujesniu, siekiant sužinoti, kiek pastarasis yra efektyvesnis. Vis dėlto pagrindinis šio metodo tikslas – eliminuoti subjektyvias nuostatas, šališkumą ar bet kokias kitas išorės poveikio priemones, galinčias paveikti rezultatus. Šiuo metodu, be visa ko, buvo nustatytas daugelio mūsų vartojamų vaistų efektyvumas.
Šis metodas buvo taikytas vertinant ir homeopatinių preparatų efektyvumą. Ir ne kartą. Ir net ne šimtą kartų. Buvo tiriama, kiek homeopatiniai preparatai yra efektyvūs gydant nemigą, astmą, egzemą, kai kurias psichines ligas, netgi dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sutrikimą ir dar kelias dešimtis ligų.
Absoliučios daugumos tyrimų išvados skamba maždaug taip: „Gydant X ligą homeopatinio preparato Y efektyvumas ne didesnis nei placebo.“ Kartais suformuluoja kitaip, pavyzdžiui, „poveikis ribinis“, „neįrodytas“ arba „nerekomenduotinas“.
Faktai nuskambėjo ir galėtumėme sustoti, bet homeopatai labai atkaklūs žmonės, jų paprastais faktais taip lengvai nesutrikdysi. Be to, kad reikia kažko imtis, jiems nuolat primena iš šios veiklos byrantys visai nemenki pinigai. Pasaulinė homeopatinių preparatų industrija yra verta maždaug penkių milijardų dolerių.
Ir imasi homeopatai veiklos. Patys atlieka tuos klinikinius tyrimus, tik, aišku savaip, svarbu tik, kad rezultatai būtų teigiami. Juk vis dėlto, įvaizdį kažkaip pagerinti reikia.
Mokslinis tyrimas, žinoma, privalo būti nešališkas. Yra įprasta mokslinio straipsnio pabaigoje aptikti sakinį, kuriuo autoriai pabrėžia, kad tyrime nebuvo jokių interesų konfliktų. Tačiau reikėtų labai pasistengti, norint tokį sakinį rasti straipsnyje, kuriame aprašomi teigiami homeopatijos efektyvumo rezultatai.
Štai, laikau rankose vieną tokių tyrimų. Pagrindinis autorius – Britų Homeopatų Asociacijos narys. Žurnalas, kuriame publikuotas straipsnis, pavadintas ne itin pretenzingu pavadinimu: „Homeopathy“ (liet. homeopatija). Rezultatai, aišku, neišvengiamai teigiami. Išvadose rašoma, jog yra įrodymų, nors ir nedidelių, kad homeopatijos poveikis viršija placebo poveikį.
Kvaila būtų rašyti, jog nėra interesų konflikto, kai jis akivaizdus.
Apskritai, homeopatų bandymai moksliniais metodais įrodyti savo tiesą, kurioziškumu prilygsta nebent rusų bandymams aiškintis, ar kartais patys nenumušė Malaizijos lėktuvo. Tiek vienų, tiek kitų požiūris ir būsimi rezultatai aiškūs ir be tyrimo. Visa laimė, kad bent jau mokslo bendruomenė į tokius rezultatus rimtai nežiūri.
Pripažinti ir žinomi moksliniai žurnalai nepublikuoja straipsnių su metodinėmis klaidomis, neaiškiai gautais rezultatais, esant akivaizdžiam šališkumui ar bet kokiems kitiems įtarimams. Kitaip tariant, nepriima publikuoti daugumos homeopatų tyrimų.
Taigi šiems ir kitiems netradicinės medicinos apologetams tenka kurti alternatyvius žurnalus, kuriuose jie gali nevaržomai mėgautis publikuodami savo sufabrikuotus tyrimus. Straipsnio kokybės ar metodikos reikalavimų ten ne itin daug, apskritai, dauguma tų žurnalų su mokslu beveik neturi nieko bendro. Jie nebūna įtraukiami į mokslinių žurnalų duomenų bazes, neturi citavimo indekso, t.y. neturi būtinų mokslinio žurnalo atributų.
Beje, ne visi ten publikuoti straipsniai aprašo tik teigiamus homeopatijos rezultatus, tačiau vistiek sudaro didžiausią dalį – apytikriai 70 procentų. Taip yra galbūt dėl to, jog homeopatai nori vaizduoti sąžiningus tyrėjus, o gal dėl to, kad nenori galutinai apsijuokti.
Klausiate, o kaip taip galima sufalsifikuoti tyrimą? Tai gana paprasta, ypač jeigu nesiekiate savo rezultatų publikuoti pripažintame žurnale. Pavyzdžiui galėčiau nesunkiai įrodyti, jog mano sugalvotas homeopatinis preparatas, pagamintas, sakykime iš buivolo ausų sieros, puikiai gydo plaučių uždegimą. Viskas, ką man tereiks padaryti, – nepaisyti atsitiktinių imčių principo. Į vaisto gavėjų grupę, klinikinio tyrimo metu, man reikės atrinkti santykinai sveikiausius pacientus, o į placebo grupę – tuos, kuriems liga pažengusi labiausiai. Natūralu, kad sveikiausi pacientai rodys geriausius rezultatus, tad man liks tik nutaisyti iškilmingą miną ir trimituoti, kad homeopatija veikia.
Homeopatai taip ir daro. Maža to, kad pasitelkia reklamą, rašo publicistinius straipsnius, dalyvauja įvairiose diskusijų laidose, kur išsako savo poziciją, jie dar stengiasi populiarinti homeopatiją mesdami mokslo kortą – viešindami jų pačių atliktų tyrimų rezultatus, tikintis, kad bent tam tikra visuomenės dalis pamanys, jog homeopatija yra mokslu paremtas ir atitinkamais tyrimais įrodytas gydymo būdas.
Ir, manau, jiems tai pavyksta. Pagalvokite, kai naujienų portale perskaitote žinutę apie naują mokslinį atradimą ar medicinos naujieną, juk nepuolate tikrinti pirminio šaltinio, neimate aiškintis, kokio lygio tai tyrimas, rezultatai ten tikri ar išgalvoti? To nedaro ir nemaža dalis žurnalistų, rašančių apie mokslą bei mediciną. To, tarp kitko, beveik niekada nedaro ir gerbiamas A.Čekuolis, antraip juk apie detoksikuojančius aparatus rašytų tiesiai šviesiai – tai blefas ir melagystė, o ne aptakiai – apie japonus, kurie šiuo atradimu dar kartą nustebino pasaulį.
Be visa ko, tai, kad homeopatams visai neblogai sekasi, rodo ne tik mano minėta 5 milijardų dolerių vertės šios veiklos industrija, bet ir tai, kad prognozuojamas jos augimas.
Ką dar gali mokslas?
Be klinikinio tyrimo ilgu pavadinimu, kurį minėjau ankščiau, yra dar vienas metodas kurį galima panaudoti vaisto efektyvumui įvertinti. Tai – sisteminis apibendrinimo metodas, vadinamas metaanalize, kuriuo yra vertinami nepriklausomi, tačiau tos pačios rūšies tyrimai. Taikant šį metodą galima apjungti atskirus klinikinius tyrimus, pavyzdžiui, vertinančius homeopatinių preparatų poveikį gydant astmą, atliktus dešimtmečių laikotarpyje, skirtingose pasaulio šalyse ir gauti vieną bendrą išvadą. Tam tikra prasme tai analizių analizė. O svarbiausia – mokslinių įrodymų patikimumo požiūriu, tai pats patikimiausias metodas.
Stipriai nesiplėsiu ir pasakysiu tik tiek, kad jau yra atlikta ne viena dešimtis metaanalizių ir net nesakysiu kokie rezultatai, nes jei skaitėte nuosekliai, jau turėtumėte suprasti.
Svarbu yra tai, jog metaanalizės išvada remiasi didele dalimi prieinamos viso pasaulio informacijos, tuo ji ir yra skirtinga nuo žmonių, sakančių, jog homeopatiniai preparatai veikia ar geriančių šlapimą sveikatingumo tikslais.
Šiais pavyzdžiais tik norėjau pabrėžti, kad itin daug žmonių vertindami matomus reiškinius remiasi savo asmenine arba aplinkinių žmonių patirtimi ir niekuo daugiau: „Aš išbandžiau, buvo gerai, vadinasi, veikia“, „Teta Jadzė išgėrė, jai nepakenkė, vadinasi, nekenkia“. Tai arba tiesiog neišsilavinusio ir nesuprantančio, jog statistika iš vieno žmogaus patyrimo nevedama, arba pernelyg savo neklystamumu įtikėjusio žmogaus požymis.
Bet grįžkime prie mokslo. Viename itin prestižiniam moksliniame žurnale publikuota metaanalizė apima 110 klinikinių tyrimų, o bendras jame dalyvavusių pacientų skaičius yra beveik 13 000.
Tad galiausiai parimstu prie stalo, rankomis pasiremiu galvą, nutaisau mąslią veido išraišką ir pradedu svarstyti, kuo gi čia geriau pasikliauti – teta Jadze, kartą tuos preparatus išbandžiusia ir teigiančia, kad veikia, ar tyrimu su 13 000 žmonių, kuris sako, kad neveikia.
Pagalvokite apie tai ir Jūs.
Pasišaipykime iš homeopatijos
Pirmas keistas su homeopatija susijęs dalykas yra tas, kad preparatai čia gali būti gaminami iš bet kokios medžiagos. Beje, iš bet kokios čia iš tikrųjų ir reiškia iš bet kokios. Tai gali būti, pavyzdžiui, nuodingoji gebenė, barškuolės nuodai, gyvsidabris, neptūnis, kalės pienas, gonorėjos išskyros, Rentgeno spinduliai, saulės šviesa, kraujas, įvairūs gyvūninės kilmės audiniai, šlapimas, skrepliai, na ir kaip gi be išmatų.
Sykį vienas britų žurnalistas apsilankė homeopatinėje vaistinėje ir aprašė, ką įdomaus ten pastebėjo. Be daugelio kitų keistų dalykų, jis ten matė preparatų, kurių veiklioji medžiaga buvo paplotėlis, La mažorinis akordas bei varlių kurkulai.
Tiesa, išvardytos medžiagos homeopatinių preparatų gamyboje nėra naudojamos itin dažnai, paprastai šie vaistai gaminami iš augalinės žaliavos. Vis dėlto, vien galimybė gaminant vaistus panaudoti saulės šviesą arba varlių kurkulus leidžia šį tą spręsti.
Atskiros pajuokos nusipelno ir tariamas vaisto veikimo mechanizmas.
Vos prieš metus Vokietijoje vyko homeopatų konferencija, kurioje visi 29 dalyviai apsinuodijo panašiu į LSD narkotiku. Aplinkiniai juos aptiko kliedinčius ir besiridenančius po pievą. Homeopatai visuotinai įtikėjo, kad vanduo turi atmintį. Ir šios linijos jie laikosi iki šiol.
Remdamiesi vieno prancūzų mokslininko tyrimu, kuriame jis įrodinėjo, kad vandenį negrįžtamai keičia kažkada jame ištirpintos medžiagos, homeopatai manė pagaliau išaiškinę šimtmečio paslaptį, kodėl, girdite, net ir nelikus veikliosios medžiagos, jų preparatai vistiek veikia. Taip yra, pasak jų, nes pirminė medžiaga, naudojama preparato gamyboje, palieka vandenyje pėdsaką, o šis tirpalą skiedžiant tik didėja.
Toks tad ir veikimo mechanizmas – vanduo turi atmintį, o kuo labiau skiedžiate, tuo vanduo labiau atsimena. Sulig stiprėjančia atmintimi vaisto stiprumas taip pat didėja.
Aišku, čia – tik smulkmena, bet tos mokslinės publikacijos, kuria remiasi homeopatai, rezultatai, kaip paaiškėjo, buvo suklastoti, pati publikacija vėliau atšaukta, o mokslininkas atleistas iš darbo. Nesvarbu, kad taip įvyko. Bet kokie rezultatai, kurie bent kažkiek teigiamai atsiliepia apie homeopatiją, ar gali būti jai naudingi, amžinai išlieka homeopatų lūpose ir širdyse.
Todėl net ir dabar, praėjus beveik trims dešimtmečiams po tos publikacijos, ir po daugybės kitų tyrimų, kurie įrodė, kad jokia vandens atmintis neegzistuoja, homeopatų paklausus, kaip veikia jų vaistas, visada bus kalbama apie vandens atmintį.
Teisingumo dėlei ir jūsų smalsumui patenkinti, galiu pasakyti, jog vandens molekulės iš tiesų sudaro tam tikras struktūras. Tik jos stabilios išlieka labai jau trumpai, vos vieną pikosekundę. Tai milijardosios sekundės dalies tūkstantoji dalis. Gana kuklus laiko tarpas. Jeigu tai iš tiesų vandens atminties pagrindas, vanduo savo reikalus gana greitai pamiršta.
Iš vis, jei ši teorija iš tiesų būtų teisinga, mes gyventumėme keistame pasaulyje ir beregint galėtumėme tuo įsitikinti.
Įsivaizduokite, kad paimate tuščią ką tik išgerto alkoholinio gėrimo butelį, ant kurio sienelių gal dar yra vienas-kitas gėrimo lašas. Pripilate į jį vandens, tada gerai supurtote, pabarškinate į stalą ar kokį kitą daiktą ir turite rezultatą – homeopatinį alkoholį. Išgeriate tą butelį ir apsvaigstate. Pabandykite, o gal tikrai pavyks, nes juk gali būti, jog aš dėl visko klystu. Tik įspėju, jog negalima skiesti per daug, nes, remiantis homeopatijos principais, gausite tokio stiprumo gėrimėlį, kad vidurius išdegins.
Apskritai, homeopatų skiedimas yra kažkoks nevykęs pokštas. Įsivaizduoti jo mastą arba labai sunku, arba visai neįmanoma. Tarkim, įlašinus lašą medžiagos, iš kurios noriu ruošti homeopatinį vaistą, į Indijos vandenyną ir išmaišius jį didžiuliu pagaikščiu, mano homeopatinės užmačios klostytųsi visai nekaip. Pagal homeopatus toks viso vandenyno tirpalas išeitų dar visai pakenčiamos koncentracijos, tad greičiausiai susilaukčiau tik pašaipų, esą kokius čia koncentratus gaminu. Tiesą pasakius, norint paruošti jau minėtą vaistą „Oscillococcinum“, tikintis, kad jame bus bent viena ingrediento molekulė, paprasčiausiai neužtektų mūsų regimosios visatos atomų.
Dar viena įdomi detalė. Įprastai skiriant vaistus ypatingai svarbu tiksli dozė, tačiau homeopatijoje kartais viskas būna labai paprasta. Prieš mane – vokiečių kompanijos „Heel“ homeopatiniai injekciniai preparatai, skirti veterinariniam naudojimui. Skaitau informacinį lapelį, o ten nei šis nei tas. Labai skirtingiems gyvūnams: kiaulėms, arkliams ir galvijams nurodyta viena bendra vaisto dozė – penki mililitrai.
Mano žiniomis, pramoniniu būdu auginamos ir jau skersti tinkamos kiaulės svoris paprastai siekia apie 100 kilogramų. Karvės svoris, nelygu veislė – pusę tonos. Galvijas gali sverti apie toną, o kai kurių veislių – ir gerokai daugiau. Tarp šių gyvūnų teoriškai gali būti didesnis nei dešimties kartų svorio skirtumas, tačiau vaisto dozė visiems vienoda.
Tai demonstruoja požiūrio į pacientą rimtumą, bet labiausiai – homeopatų nenuovoką ir apsileidimą. Juk jeigu jau dozės yra tik fantazijos vaisius, tai negi sunku jas sugalvoti bent kiek logiškas, kad tokie, kaip aš, neturėtų kur prisikabinti?
Ką galų gale visa tai reiškia ir ko galima išmokti?
Svarbiausia, gilindamiesi į tai, kaip veikia homeopatija, galime patirti tai, koks iš tikrųjų galingas yra placebo efektas. Cukrinė tabletė be jokio aktyvaus ingrediento veikdama psichologinę žmogaus būseną gali duoti pribloškiančių rezultatų.
Pasakius, jog gavo nuskausminamųjų, tačiau iš tikrųjų davus placebo, pacientams buvo be skausmo raunami dantys. Lašines su morfinu, pacientams nematant, pakeitus į paprasčiausią fiziologinį tirpalą, t.y. sūrų vandenį, pacientai nė kiek nesiskundė, teigė, kad vaistai puikiai tebeveikia.
Placebo efektas pasireiškia ne tik sąlygotas tablečių ar injekcijų. Tai kompleksinis reiškinys.
Bėgikai greičiau bėga, o dviratininkai greičiau įveikia distanciją gaudami placebo, tačiau manydami, jog tai naujas legalus stimuliuojantis vaistas. Esant tikram, jog geria alkoholinį kokteilį, kuriame alkoholio iš tikrųjų nėra nė lašo, žmogus apsvaigsta tarsi nuo tikro alkoholio.
Yra gausybė detalių, susijusių su placebo efektu. Brangesni vaistai, kaip taisyklė, veikia geriau. Kai kurių spalvų ar dydžio tabletės pasižymi geresniu efektu nei kitos. Kelios tabletės veikia geriau nei viena. Injekcijos praktiškai visada duoda geresnius rezultatus nei tabletės. Vienas įdomiausių yra Harvardo mokslininkų atradimas. Paaiškėjo, kad net kai žmogus žino gaunąs placebą, šis vistiek veikia.
Skaitydami apie homeopatijos klinikinius tyrimus, akylesni skaitytojai pastebėjo, jog homeopatijos poveikis iš esmės sutampa su placebo efektu. Būtent taip ir yra. Homeopatinės tabletės literaliai yra placebo tabletės. Skirtumas yra jūsų supratime ir nuovokoje.
Jeigu užgiedojo gaidys o paskui patekėjo saulė, tai nereiškia, jog ji patekėjo dėl gaidžio giesmės. Lygiai taip pat nereiškia, jog pavartojus homeopatinių vaistų jums padėjo būtent jie.
