2009 m. studentas iš Lietuvos prisijungė prie Higgso bozono ieškojusios tyrėjų komandos CERN. Po to buvo doktorantūra Floridos universitete (JAV), darbas Cornellio universitete (Niujorkas, JAV), tačiau jis vis grįžta į CERN. Prie Didžiojo hadronų greitintuvo. Medžioti neregėtų elementariųjų dalelių.
Ir dabar Lietuvoje A.Rinkevičius pasakojo mugės „Studijos 2016“ lankytojams, kuo gi išties užsiima ta Europos branduolinių tyrimų organizacija CERN, kurios asocijuotąja nare Lietuva sieks tapti jau 2017 m.
– Kaip lietuvis Aurelijus Rinkevičius atsidūrė CERN?
– Esu dalelių fizikas eksperimentatorius. Baigiau bakalauro studijas Vilniuje, 2009 m. atlikau praktiką CERN, supratau, kad noriu daugiau žinių, ir iškart išvykau tęsti studijų Floridos (JAV) universitete. Ten pabaigiau doktorantūrą.
Lietuviško projekto CERN nėra, todėl ten atstovauju ne Vilniaus, o Cornellio universitetui. Darau tai, kas labiausiai domina mano universitetą. Su vadovais sugalvojame temas ir pasirenku, ką norėčiau atlikti.
Šis mokslas tiek brangus, jog net Šveicarija viena jo nepaveš. JAV jau to nebedaro, nes per brangu. Todėl tik kartu dirbdamos valstybės, jų mokslininkai gali suvienyti biudžetus ir ką nors kartu nuveikti.
Dabar situacija kinta, apie Lietuvos siekį tapti asocijuotąja CERN nare kalbama vis rimčiau, tai atvers ir naujų galimybių.
– Taigi lietuviai gali gauti darbą CERN?
– Tiesiogiai darbo ten siekti negalime, nes Lietuva dar ne narė. Nuolatinių darbuotojų CERN ir šiaip nėra daug – 3000 su visais inžinieriais. Tačiau įmanoma patekti vykdant projektus. Tam reikia, kad mokslo įstaiga turėtų projektą, leidžiantį pasiųsti žmogų atlikti tyrimų (kasmet CERN stažuojasi apie 20 Lietuvos mokslininkų. – Red.). Kiekvienu atveju tai individualu.
CERN daugiausia lietuvių yra informatikai. Bet kol kas nėra nė vieno lietuvio inžinieriaus, o jų ten reikia daugybės. Tad irgi įmanoma prisijungti.
– Kuo jūs ten užsiimate taip brangiai? Didžiajame hadronų greitintuve varinėjate ratuku protonus?
– Trumpai tariant, taip. Bet jei būtų tik tiek, visi būtų laimingi. Sudėtingiausia ir brangiausia – inžinerinis užduoties sprendimas. Pluošte yra 100 mlrd. protonų, o tų pluoštų – 2500. Protonų srautus laiko magnetai, kurie, kai reikia, priverčia juos keisti kryptį, susidurti.
CERN nagrinėjame fundamentalią, arba elementarią, gamtą ir ten esančias sąveikas. Kai kurie dėsniai gana užslėpti. Pavyzdžiui, tas pats Higgso bozonas (masyvi elementarioji dalelė, neturinti sukinio ir krūvio. – Red.). Reikia 10 mlrd. susidūrimų, kad gautume vieną Higgso bozoną. Tai labai reti procesai – stebėti ir įrašyti reikia ilgo laiko, sudėtingų mašinų.
Tam kuriami unikalūs prietaisai, kuriems reikia unikalių sprendimų, tad sukuriamas ir šalutinis produktas – naujosios technologijos. Pavyzdžiui – internetas. Tiksliau, pasaulinio tinklo sistema*. Bet tai nėra CERN misija, greičiau subproduktas.
– Žmogus, kuris pragyvenimui uždirba klijuodamas plyteles, tikrai gali paklausti – kam mums to reikia?
– Tai tas pat, kas prieš 200 metų būtų klausti, o kam reikalinga elektros srovė. Tuo metu tai buvo visiškai nereikalingas dalykas, su ja tik mugėje varlės kojas buvo galima judinti. Bet atrakcija virto civilizacijos varikliu.
Ir mes dabar dažnai rodome atrakcijas, kaip atrodo bozonų susidūrimas. Bet ateis laikas, kai įvyks vienokia ar kitokia technologinė revoliucija. Ir ją sąlygos mūsų sukauptos žinios. O kol kas tai gali būti pritaikoma, pavyzdžiui, tikslesniems skaičiavimams. Kietojo kūno mokslininkai vis mėgina modeliuoti materiją, jiems sunkiai pavyksta. Kad patikslintų modelius, reikia geresnio atomo suvokimo. Mūsų mokslas tą suvokimą ir didina.
– Suprantama, kad nagrinėjate elementariausias daleles, pačią materijos struktūrą. O ką pats svajoji padaryti dirbdamas CERN?
– Žinome, kad visatoje yra juodoji masė, bet kol kas jos savo detektoriuose dar nematėme. Būtų tikrai labai įdomu atrasti naują dalelę, kuri už tai atsakinga.
Gali būti, kad nauja dalelė ar nauja jėga paaiškintų ir teorines problemas, kurios dabar iki galo neišsprendžiamos galbūt tik dėl to, kad ne visus parametrus žinome. Tai būtų didžiulis šuolis suvokiant pasaulį.
Apie ką nors daugiau, negu atrasti naujas daleles, mes ir nesvajojame.
– Pradžioje hadronų greitintuvas nemažai gedo. Ar nėra pavojinga ten dirbti? Juk ir pirmieji tyrę radioaktyviąsias medžiagas fizikai mirė nuo radiacijos.
– Ne tiek ir daug tų gedimų buvo. Tai unikalus įrenginys, tokių mašinų pasaulyje daugiau nėra, o gamindamas pirmąjį automobilį negali žinoti, ar jame viskas veiks taip, kaip nori. Buvo padaryta inžinierių klaida, kuri lėmė gedimą, todėl pirmus porą metų ir neveikė. Po to klaidą ištaisė.
„Pavojaus“ lygmenį mes žinome. Šiek tiek radiacijos ten yra, bet juk ir Vilniaus Katedros aikštėje nuo granitinių akmenų yra šiek tiek radiacijos.
Yra vietų, kur jos būna daugiau. Pavyzdžiui, kai įvyksta kokia nors problema, mes iškart iš sistemos pašaliname visus protonus. Tuo momentu segmente, kur tas šalinimas vyksta, radiacija kritinė ir mirtina. Bet tai yra giliai po žeme, ten specialiai sudėtas storas uolienos sluoksnis, kuris protonus efektyviai sugeria.
– O kaip dėl fantastų apdainuotos antimaterijos?
– Jos sukuriame nuolat. Tiek pat, kiek materijos. Jei sukuriame naujų dalelių, būna po lygiai ir materijos, ir antimaterijos. Susidūrus materijai ir antimaterijai įvyksta anihiliacija, medžiaga virsta šviesa. Tačiau kokio nors fantastinio panaudojimo ar stebuklo čia nėra – kiek įdėjome energijos, tiek gauname atgal. Tiesiog pakeičiame energijos būseną.
Štai jei kas nors mums tos antimaterijos atvežtų už dyka, būtų visai neblogai. Bet kodėl jos beveik nėra visatoje, atsakymo nežinome.
– Ar gali tie ratu po žeme nutiesti vamzdžiai Žemėje sukurti juodąją skylę, kaip kai kurie pranašai žadėjo prieš įjungiant hadronų greitintuvą?
– Na, čia tik juokai. Į juodąją skylę panašu tik tiek, kad yra daug energijos mažame tūryje. Bet tai tikrai nėra tas pat. Visos spekuliacijos apie pavojus – tai baimė nuskęsti šaukštelyje. Ji nepagrįsta.
*Pasaulinio interneto pricipus WWW („World Wide Web“) 1989 m. sukūrė ir aprašė CERN mokslininkas seras Timas Bernersas-Lee. Ten pat CERN buvo įkurtas ir pirmasis pasaulyje interneto serveris. Beje, 2013 m. organizacija nutarė atkurti pirmąją pasaulyje interneto svetainę. Kaip ją matė ir kaip ji veikė 1989 m., galite patys pamatyti apsilankę čia.
