„Esu pirmasis paralyžiuotas žmogus pasaulyje, vien mintimis kontroliuojantis savo ranką. Tai šaunus potyris.
Maždaug prieš šešetą metų įvyko nelaimingas atsitikimas, kai nardydamas vandenyne susilaužiau kaklą. Tada man buvo diagnozuotas paralyžius. Kai tau 19 metų ir pasako, kad daugiau nebegalėsi vaikščioti ar judinti rankų, reikia nemažai ryžto prisitaikyti.
Šiek tiek judinu pečius, tačiau nieko žemiau alkūnių.
Dabar man kasdien reikia daug pagalbos, netgi smulkiausiems dalykams, tarkime, atsikelti iš lovos ir atsisėsti į vežimėlį, išsivalyti dantis ar susismulkinti maistą. Bet visada nujaučiau, kad technologijoms ir medicinai tobulėjant, turėtų būti kažkas, kas man galėtų padėti.
Kai Ohajo valstijos universiteto komanda pasirinko mane kaip galimą jų tyrimo kandidatą, išties susijaudinau. Iš pradžių jie tik tyrė mano raumenis. Tada iškilo pagrindinis klausimas – ar noriu smegenų operacijos, kurios indikacijų neturiu?
Labai pasitikėjau komanda, tačiau turėjau įtikinti savo šeimą. Mano požiūriu, tai buvo puiki proga paversti mano nelaimingo atsitikimo sukeltą nelaimę kažkuo, kas galės pasitarnauti daugybei žmonių. Suvokiau, kad operacija yra rizikingas žingsnis, kurį pasiryžau žengti.
Kai nesu prie nieko prijungtas, smegenų implanto dalis kyšo per kaukolę maždaug centimetrą ir yra maždaug aštuonių milimetrų skersmens. Tai primena kelių monetų krūvelę. Iš pradžių labai skaudėjo ir jautėsi kaip visiškas svetimkūnis. Bet ilgainiui jis tapo mano dalimi.
Kai pirmą kartą panaudojome įrenginį, teko smarkiai susikaupti. Po bandymų sesijos jaučiausi visiškai fiziškai ir protiškai išsekęs. Bet dabar, po dviejų metų, juo naudotis daug lengviau.
Keista, kai kas nors paprašo atgniaužti delną. Sveiki žmonės tai atlieka nemąstydami, kaip ir aš prieš nelaimę. Bet kai stengiesi išsiaiškinti, kurią smegenų dalį reikia įjungti ir kuriuos raumenis stengiesi pajudinti, tenka daug mąstyti.
Bet nuolat treniruodamasis gebu tai atlikti daug sparčiau. Ir dabar, kai reikia atlikti kokį nors naują veiksmą, atlieku jį daug sparčiau nei anksčiau.
Pirmą kartą išvysti judant savo ranką buvo išties jaudinantis potyris. Tada po nelaimės buvo praėję tik trys metai. Kai jau sugebėjau pagalvoti „atgniaužk ranką“ ir ji atsigniauždavo, išties sužibo viltis.
Dabar galime atlikti daugiau funkcinių judesių – tokių, kurie išties daro įtaką mano kasdieniam gyvenimui. Galiu paimti kreditinę kortelę ir ją perbraukti, įsipilti skystį iš butelio. Galiu pakelti puodelį prie burnos. Netgi žaidėme gitaros vaizdo žaidimą ir tai buvo labai linksma.
Dabar galiu naudoti įtaisą tik kelias valandas per savaitę laboratorijoje. Bet noriu parsigabenti jį namo. Žinau, kad komanda stengiasi šią technologiją padaryti kompaktiškesnę.
Man pasisekė, kad galėjau dalyvauti visame šiame procese. Gal savo gyvenime tuo pasinaudoti dar neteks, tačiau viskas juda ta kryptimi.“
Parengta pagal „New Scientist“ inf.
