Tai nėra vien tik menkos mokslininkų grupės rūpestis, dėl kurio visuomenei neturėtų skaudėti galvos. Juk kalbama apie didžiulius pinigus – šiam laikotarpiui Lietuvos mokslo tyrimams, eksperimentinei plėtrai ir inovacijoms numatyta skirti beveik milijardą eurų. Tokio dydžio investicijos daro įtaką visos šalies ekonomikai.
Šių pinigų valstybė negali panaudoti nei keliams remontuoti, nei geležinkeliams tiesti, nei kokioms kitoms statyboms, ir tai gelbėjantis saugiklis, nes turbūt atsirastų daug norinčiųjų jas paversti statiniais.
ES seniai išsikėlusi užduotį didinti konkurencingumą būtent remiantis moksliniais tyrimais, žiniomis, inovacijomis, todėl ir Lietuvai atseikėjo milijardą eurų, kuris turi atitekti tik mokslui.
Mūsų valdžia irgi skelbia mokslo plėtrą savo tikslu ir guodžia mokslininkus, esą tie pinigai niekur nedings ir juos pasieks. Aiškinama, kad naujo finansinio laikotarpio lėšoms gauti reikia laiko, procesai lėtai įsibėgėja, tenka pereiti sudėtingas teisines procedūras, – tai būdinga visų sričių finansavimui.
Tai tiesa. Bet viena suspėti panaudoti septynmečio finansinio laikotarpio pinigus per paskutinius 3–4 metus vykdant namų renovacijos ar kelių tiesimo projektus ir kas kita – plėtojant mokslo tyrimus.
Galima abejoti, ar efektyviai ir statyboms naudojamos ES lėšos, nes jos išleidžiamos spartuolišku tempu, kad nereikėtų jų grąžinti Briuseliui. Tačiau mokslui finansavimo netolygumas gali sukelti net mirtinas pasekmes. Apie tai ir skambina pavojaus varpais biochemikai, kurių moksliniai tyrimai laikomi vieni perspektyviausių Lietuvoje.
Mat mūsų šalyje mokslas daugiausia finansuojamas ES pinigais. Beveik visi projektai pagal ankstesnes programas jau baigti, o nauji konkursai dar net neskelbiami.
Ką daryti mokslininkui, kai baigiasi jo projektui skirti pinigai, o papildomų reikia nežinia kiek laukti? Jis negali stabdyti veiklos, nes moksliniai tyrimai turi vykti nepertraukiamai. Mokslo įstaigos nepajėgios tyrėjų finansuoti avansu, tikėdamosi, kad vėliau joms bus kompensuota iš naujo ES finansinio laikotarpio lėšų.
Kiek geresnė universitetų mokslininkų padėtis. Jie užsiima ir pedagogine veikla, jų tyrimus laukiant ES lėšų gali remti aukštoji mokykla.
Žinoma, būtų galima grįžti prie senos diskusijos, ar nereikėtų mokslinių tyrimų institutų sujungti su universitetais. Manoma, kad tai leistų racionaliau naudoti išteklius, sustiprintų universitetų mokslinius pajėgumus, suartintų mokslą ir studijas, padėtų mokslininkams rengti sau pamainą.
Bet Lietuvoje nuo sovietinių laikų išliko savarankiškų mokslinių tyrimų institutų sistema, juose dirba daugybė geriausių mokslininkų ir būtų pražūtinga iššvaistyti šį nacionalinį turtą.
Tokia grėsmė reali, mat ir mokslininkai, ypač jaunieji, išvyksta į turtingas Vakarų šalis, nes Lietuvoje mokslo darbuotojai uždirba net 3–5 kartus mažiau nei užsienyje.
Pasiūlymų dirbti užsienyje gaunančius talentus tėvynėje dar sulaiko patriotizmas, šeiminės aplinkybės, dėl didžiulių ES investicijų į mokslo slėnius ir laboratorijas pagerėjusios tyrimų sąlygos, taip pat galimybė papildomai užsidirbti dalyvaujant tarptautiniuose projektuose.
Tačiau Lietuvos mokslinė infrastruktūra nėra gerai panaudojama, bent jau ekonominės grąžos iš taikomųjų tyrimų sulaukiama gerokai mažiau, nei būtų galima tikėtis.
Viena priežasčių gali būti ir nepakankamai racionalus ES lėšų mokslui skirstymas, nors labiausiai pasigendama šalies verslo bendradarbiavimo su mokslininkais.
Suprantama, tokia nedidelė šalis kaip Lietuva turi sutelkti lėšas į perspektyviausias mokslinių tyrimų kryptis ir jų negali būti labai daug. Tai numato Briuselio įpareigojimu ES šalių parengtos sumaniosios specializacijos strategijos.
Lietuva iki 2020 metų išskyrė 20 prioritetinių mokslinių tyrimų, eksperimentinės plėtros ir inovacijų raidos krypčių. Bet jau girdėti kritikos, kad jų per daug, pernelyg išskaidomos lėšos, o dėl to nukenčia perspektyviausi tyrimai.
Siūloma jau šiandien persvarstyti krypčių sąrašą, apsiribojant 5–6, nors ES leis tai daryti tik 2018 metais, daugiausia investuoti į informacinių technologijų (IT), biotechnologijų ir lazerių kūrimą.
Žinoma, nekyla abejonių, kad IT – itin svarbus ekonomikos sektorius, bet kitų sričių mokslininkai atkreipia dėmesį, jog Lietuva čia nėra naujų išradimų kūrėja, o tik prižiūri technologijas.
Todėl ir suabsoliutinti IT nevertėtų, juolab kad abejojama, ar pavyktų suspėti panaudoti ES paramą, ją sutelkus vos į kelias sritis.
Vis dėlto ginčijantis, kaip geriausia panaudoti ES paramą moksliniams tyrimams, reikėtų nepamiršti, kad po 2020 metų ji gali gerokai sumažėti, o mokslas negali sustingti. Taigi jau dabar nevertėtų pasikliauti vien Briuselio pinigais.
