Dabar situacija kitokia. 15–16 metų paauglių dalis, kurie per pastarąjį mėnesį buvo prisigėrę, sumažėjo nuo 42 proc. 1998 metais iki 5 proc. 2016-aisiais; rūkančiųjų dalis – nuo 23 proc. iki 3 proc. Kaip Islandijai pavyko to pasiekti ir ar jų patirtis veiktų kitose šalyse? Apie tai pasakoja žurnalistė Emma Young portale „Mosaic“.
H.Milkmanas jau ilgiau nei 40 metų tyrinėja priklausomybes lemiančius mechanizmus. Savo daktaro disertacijoje aštuntojo dešimtmečio pradžioje jis parodė, kad įjunkę į heroiną ir amfetaminą tarpusavyje skiriasi tuo, kaip pripratę tvarkytis su stresu: heroiną vartoja tie, kuriuos patiriamas stresas suvaržo, o metamfetaminą – tie, kurie geba jam aktyviai priešintis.
Po darbo publikacijos „Journal of Nervous and Mental Disease“ žurnale 1973 metais H.Milkmaną pakvietė į JAV Nacionalinio piktnaudžiavimo narkotikais instituto tyrimų grupę, kuri ieškojo atsakymų į klausimus: kodėl žmogus pradeda vartoti narkotikus? Kodėl nenustoja to daryti? Kada nustoja ir kodėl grįžta prie šios praktikos?
Tyrinėdamas priklausomybę, H.Milkmanas padarė išvadą, kad pripratimas neatsiejamai susijęs su elgesiu – pirmasis priklauso nuo antrojo ypatybių. Galima tapti priklausomu nuo alkoholio, kokaino, automobilių, pinigų, sekso, kalorijų, tvirtino jis. O jeigu jau taip, kodėl gi nesuradus „natūralaus kaifo“ – ko nors, kas smegenyse sukeltų chemines reakcijas, panašias į narkotikų ar alkoholio veikimą, tik ne tokias kenksmingas?
1992 metais H.Milkmano komanda laimėjo 1,2 mln. dolerių grantą ir dalyvavo programoje, kurioje paaugliams, vartojantiems alkoholį, narkotikus ir cigaretes, pradėjo siūlyti alternatyvas. „Sakėme jiems: mes jūsų nuo nieko negydysime, mes išmokysime jus visko, ko tik panorėsite, – muzikos, šokių, hiphopo, dailės, kovos menų“, – sakė mokslininkas.
Idėja buvo tokia, kad šie užsiėmimai turėtų žmogaus smegenyse pradėti reakcijas, kurių reikia, kad jis geriau susidorotų su gyvenime kylančiu stresu – kai kam tai padėtų nusiraminti, kai kam, atvirkščiai, suteiktų postūmį ir adrenaliną. Tuo pat metu su vaikais dirbo dėstytojai, mokę juos geriau suprasti pačius save ir bendrauti su aplinkiniais.
Tada, dešimtojo dešimtmečio pradžioje, H.Milkmanas pradėjo reguliariai lankytis Islandijoje, kur pasakojo apie savo tyrimus ir praktiką. Islandų susidomėjimas nebuvo atsitiktinis. 1992 metais atliktas šalies tyrimas parodė, kad beveik ketvirtis 14–16 metų mokinių kasdien rūko ir daugiau nei 40 proc. bent kartą per mėnesį buvo prisigėrę.
Atlikę gilią analizę tyrėjai išsiaiškino, kuo skiriasi rūkantys ir geriantys paaugliai nuo šių blogų įpročių neturinčių bendraamžių. Paaiškėjo, kad nuo kenksmingų įpročių saugo reguliarus užsiėmimas įvairia užklasine veikla (įskaitant sportą), jutimas, kad mokykloje tavimi rūpinamasi, ir įprotis vėlyvus vakarus praleisti namie, o ne gatvėje.
Tuo metu Islandijoje visu pajėgumu veikė priklausomybės nuo narkotikų, tabako ir alkoholio prevencijos programos. Visos jos rėmėsi mokymu – paaugliams buvo pasakojama, kad narkotikai – blogi ir kenkia.
Tačiau H.Milkmanas, remdamasis JAV pavyzdžiu, buvo įsitikinęs, kad tokios programos nesusidoroja su joms keliamomis užduotimis ir pasiūlė Islandijai kitą būdą. Naudodami mokinių apklausų rezultatus, mokslininkai sukūrė ir palaipsniui ėmė įgyvendinti naują nacionalinį planą.
Kalbos neatgraso nuo narkotikų
Buvo pakeisti įstatymai. Pirmą kartą šalyje buvo uždrausta pardavinėti tabaką jaunesniems nei 18 metų asmenims, o alkoholį – nesulaukusiems 20-ies. Cigarečių ir alkoholio reklama irgi buvo uždrausta; šių prekių kainos aukštos: puslitrinis alaus butelis kainuoja 3–8 dolerius, vynas – vidutiniškai 18 dolerių už butelį, cigarečių pakelis – 11 dolerių.
Atsirado įstatymas – jis veikia ir dabar, – draudžiantis 13–16 metų vaikams būti lauke po 22 valandos žiemą ir po vidurnakčio vasarą. Sistemoje atsirado mokyklą ir šeimas jungianti grandis, tėvų organizacijos ir mokyklų tarybos, kuriuose būti turėjo būti tėvų atstovai; šie irgi pradėti mokyti elgesio su vaikais, kodėl reikia su jais praleisti daugiau laiko, kaip sudominti vaiką, kad jis mažiau šlaistytųsi gatvėje.
Daugelis tėvų pasirašė savotišką paktą, kuriuo įsipareigojo nepirkti gėrimų nepilnamečiams ir nepalikti jų neprižiūrimų vakarėliuose. Psichologų nuomone, tokie susitarimai sutvirtino tėvų autoritetą namuose.
Lygiagrečiai vyriausybė padidino subsidijas sporto, kūrybos, muzikos, šokių klubams, kad vaikai galėtų išmokti ko nors naujo, pajusti bendrystę ir rūpestį, o šeimoms, kurių pajamos mažos, buvo padedama ypatingai. Reikjavike, kur gyvena daugiau nei trečdalis visų šalies gyventojų, vyriausybė kasmet išduoda specialias 250 dolerių nominalo korteles, kurias vaikas gali išleisti užklasinei veiklai.
Mokinių apklausos buvo atliekamos kasmet – iš jų programos kuratoriai gali sekti jaunimo pokyčius. Šios apklausos parodė, kad iki 2012 metų 15–16 metų paauglių dalis, praleidžiančių laisvą laiką su tėvais, padvigubėjo (nuo 23 proc. 1997 metais iki 46 proc. 2012 m.). Užsiimančių sportu keturis ir daugiau kartų per savaitę taip pat žymiai padaugėjo: nuo 24 proc. iki 42 proc. O vartojančių alkoholį, marihuaną ar tabaką paauglių sumažėjo.
Pastarąjį dešimtmetį jaunimo žalingų įpročių lygis mažėja daugelyje Europos šalių, tačiau tokio kontrasto, koks yra Islandijoje, nėra niekur kitur. Pasak E.Young, kalbėjusios su penkiolikmete mergina, ši negalėjo prisiminti nė vieno rūkančio ar geriančio savo mokyklos mokinio.
Su draudimais susitaikė
2006 metais, kai teigiama Islandijos tendencija tapo akivaizdi, jos patirtimi susidomėjo ir Europos Sąjunga. Dabar islandiško pavyzdžio programos realizuojamos 17 šalių municipalitetuose – nuo Farerų salų iki Ispanijos ir nuo Pietų Korėjos iki Nairobio. Islandai, remdamiesi savo praktikos įgūdžiais, analizuoja klausimynus iš viso pasaulio ir teikia savo rekomendacijas.
Per tuos metus islandų mokslininkai priėjo prie išvados, kad rizikos ir „apsaugos“ nuo žalingų įpročių faktoriai įvairiose šalyse panašūs: jei paaugliai dalyvauja įvairioje veikloje ir leidžia laiką su šeima, tai koreliuoja su retesniu alkoholio ir narkotikų vartojimu, ir atvirkščiai. Tik vienoje Baltijos šalyje (tyrėjai jos neįvardino) užfiksuota atvirkštinė koreliacija: aktyvus sportavimas tapo rizikos faktoriumi.
Nuodugniai ištyrus paaiškėjo, kad sporto būreliai buvo patikėti buvusiems kariškiams, kurie patys naudojo preparatus raumenų masės auginimui, gėrė ir rūkė.
Kol kas, nepaisant globalaus susidomėjimo islandų patirtimi, duomenų apie jo taikymą kitose šalyse praktiškai nėra. Kaip sako Jónas Sigfússonas, vienas iš programos Reikjavike kuratorių, nė vienas municipalitetas ar šalis tokių kardinalių reformų neįvykdė: kai kur trūksta pinigų, kai kur – noro. Iš paauglių buvimo gatvėje laiko ribojimo idėjos juokėsi netgi Švedijoje ir vadino tai komendanto valanda.
Tačiau dalinio eksperimento pakartojimo pavyzdžių esama – pavyzdžiui, Kaune. Ten prie paauglių gyvenimo būdo sveikatinimo programos prisijungė ne tik mokyklos, tėvai ir valdžia, bet ir bažnyčios, nekomercinės organizacijos, policija ir socialinės tarnybos.
Tėvams organizuojami švietimo kursai, nuo 2015 metų miestas siūlo nemokamus sporto užsiėmimus tris kartus per savaitę ir planuoja apmokėti kelionės išlaidas vaikams, gyvenantiems toli nuo laisvalaikio ir sporto centrų.
Reguliariai atliekamų Kauno mokinių apklausų rezultatai rodo, kad nuo 2006 iki 2014 metų rūkančių 15–16 metų paauglių dalis sumažėjo 30 proc., o tų, kurie per mėnesį bent kartą prisigeria, – beveik 25 proc. Nepilnamečių nusikalstamumas 2014–2015 metais sumažėjo trečdaliu.
Islandiškos programos organizatoriai jos sėkmę aiškina paprastai: „Tyrimais išsiaiškinome, kad mums būtina sukurti tokią aplinką, kurioje vaikai gali gyventi sveikai ir nepradėti vartoti svaigiųjų medžiagų, nes gyvenimas yra linksmas ir jie turi platų užsiėmimų pasirinkimą, o dar, tokius jų norus palaiko tėvai, praleidžiantys su jais laiką.“
Šie patarimai intuityviu lygiu suprantami, tačiau ar galima Islandijos modelį perkelti likusiam pasauliui?
Islandija – sala, kurioje gyvena 330 tūkstančių žmonių, daugiau nei 60 proc. jų – viename mieste, sostinėje. Čia nėra organizuoto nusikalstamumo ar gatvių gaujų, labai mažai beglobių vaikų ir visuomenėje faktiškai nėra tarpklasinių ar pajamų skirtumo tarp turtingųjų ir vargingųjų: 97 proc. islandų priskiria save vienai ekonominei klasei.
Dėl Islandijos ypatybių, čia paprasčiau planuoti ir įgyvendinti ilgalaikius projektus, kokių ir reikia nacijos sveikatinimui, kai daugelis išsivysčiusių šalių, netgi kai padėtis stabili, gali įgyvendinti gan greitai realizuojamas reformas. Mažai respublikai lengviau nei didelėms šalims vykdyti nacionalines programas ar netgi mokinių apklausas.
Galiausiai, tokios kardinalios priemonės, kaip komendanto valanda, daugumoje visuomenių sukelia nepasitenkinimą ir protestus prieš pernelyg didelę valstybinę kontrolę. Islandijoje valstybei ir piliečiams konsensusą pasiekti pavyko, tačiau ar tai įmanoma kitose šalyse?
Kaip bebūtų, H.Milkmanas kupinas optimizmo: jo nuomone, programos detalės gali ir privalo skirtis dėl kiekvieno regiono sąlygų ir galimybių. Tačiau pati idėja, kad suteikus paaugliams reikiamas sąlygas, jie nejaus poreikio rūkyti ar vartoti narkotikus, veikia, įsitikinęs jis.
Pagal Mosaicscience.com inf. parengė Vytautas Povilaitis.
