Pagrįsti šią nuostatą moksliškai yra daug sunkiau nei gali pasirodyti, tačiau remiantis sudėtingomis technikomis, tiriant smegenų veiklą ir pritaikant sudėtingus statistinius modelius, buvo gauta išvada, kad gebėjimas mokytis kalbų bėgant metams iš tiesų palaipsniui mažėja.
Be populiarios nuostatos, kad vaikai naujos kalbos žodžius „įsiurbia tarsi kempinės“ yra dar daugiau priežasčių manyti, kodėl vaikams tai sekasi žymiai geriau: jie gali daugiau laiko leisti kalbos mokymuisi, jų motyvacija didesnė – mokymosi procesas vaikams yra daugiau įdomus žaidimas nei varginantis darbas, be to, vaikų gimtosios kalbos įpročiai dar ne taip giliai įsišakniję.
Vis dėlto nei vienas iš šių veiksnių neturi nieko bendro su konkrečiu slenkstiniu amžiumi, kurio sulaukus kalbos mokymasis tampa neįveikiama kliūtimi.
Gramatikos iššūkiai
Kalbos mokymosi procesą lydi daug paslapčių. Tyrimą atlikusi profesorė Monika Schmid atkreipė dėmesį, kad kartais suaugusieji stebina nepaprastai sudėtingų žodžių išmanymu, komplikuotų sakinių konstrukcijų taikymu, tačiau neretai padaro pačių elementariausių gramatikos klaidų.
Kodėl suaugusiems taip sunku įvaldyti paprastas ir dažniausiai pasitaikančias taisykles, kai tuo pat metu lengvai susidorojama su retais žodžiais ir gramatikos išimtimis, su kuriomis buvo susidurta vos keletą kartų?
Mokslininkai dar nežino atsakymų į šiuos klausimus, tačiau tampa aišku, jog egzistuoja tam tikrų gramatikos „duobių“ kurias, nepriklausomai nuo gimtosios kalbos ir kalbos kurią mokotės, beveik visada sunku įvaldyti.
Būtent tai ir yra laikoma pagrindiniu minėto tariamo kritinio kalbos mokymosi amžiaus įrodymu. Šis pastebėjimas formuoja nuomonę, kad brendimo metu egzistuoja ribotas laikas, kai žmogaus smegenys specifiškai ir jautriai reaguoja į naujus girdimus garsus ir žodžius, ir ypač į jos gramatiką.
Nors šie klausimai jau buvo moksliškai analizuojami anksčiau, ir nors tradiciniai statistiniai metodai užfiksuoja lėtą gebėjimų mokytis užsienio kalbą mažėjimą bėgant metams, niekada nebuvo nustatytas slenkstinis barjeras ir įvardytas amžius, kurio sulaukus gebėjimas lengvai išmokti kalbą prarandamas.
Naujai atliktame tyrime buvo bandyta rasti atsakymą į šį klausimą. 29 tyrimo dalyviai, kuriems vokiečių kalba yra gimtoji, ir 66 dalyviai, kuriems ši kalba antroji, klausėsi skaitomų sakinių, kurių tam tikra dalis buvo neteisingai ištarta arba gramatiškai klaidinga.
Visiems dalyviams buvo matuojamos smegenų biosrovės ir fiksuojami jų elektriniai virpesiai. Taip pat buvo pritaikytas niekada iki šiol tokiuose tyrimuose nenaudotas statistinės analizės metodas, pavadintas apibendrintuoju pridėtiniu modeliu. Jis padėjo įvertinti kalbos mokymosi pastangas konkrečiame žmogaus amžiuje apimant ir įvairius gretutinius veiksnius, pavyzdžiui, kiek laiko mokinys praleidžia kalbos mokymuisi.
Vos išgirdus gramatiškai neteisingus sakinius, visiems, kuriems kalba buvo gimtoji, nedelsiant buvo užfiksuoti aiškūs elektrinių bangų pokyčiai smegenyse. Tačiau tie, kam kalba nebuvo gimtoji, jokių pokyčių neparodė arba pokyčiai buvo tokie, tarsi tiriamieji girdėtų blogai pavartotą žodį, bet ne gramatinę klaidą.
Be to, pastarasis reiškinys dažniau buvo pastebimas tiems, kurie antrosios kalbos pradėjo mokytis vėlesniame gyvenimo etape.
Taigi pokytis palaipsninis. Nėra jokio aiškaus slenksčio, nuo kurio išmokti kalbą tampa labai sunku.
Pagalvokite apie tai, ir užuot reiškę apmaudą, kad jūsų laikas jau praėjo, mokykitės, nes ir šio tyrimo rezultatai tik patvirtina liaudies išmintį, teigiančią, kad mokytis niekada nevėlu.
