Labdaringos medicininės pagalbos organizacijos Gydytojai be sienų atstovai pranešė, kad jos gydytojai gydė aukas, kurių vyzdžiai buvo išsiplėtę, juos kankino raumenų traukliai ir nevalinga defekacija – simptomai „atitinkantys tokių neurotoksiškų medžiagų, kaip zarinas, veikimą“.
Pasaulio sveikatos organizacija pranešė, kad aukas paveikė „neuroaktyvi medžiaga“.
Visi simptomai atitinka zariną – cheminį ginklą, kurį 1939 metais atsitiktinai pagamino insekticidus kūrę vokiečių chemikai.
Projektui vadovavęs chemikas iš pradžių pamanė, kad jam nepavyko, nes jo sukurta medžiaga buvo pernelyg mirtina gyvūnams ir žmonėms, kad galėtų būti naudojama žemės ūkyje. Bet būtent ši savybė patiko Adolfui Hitleriui, kurio ginklų padalinys ir perėmė projektą. Hitleriui naujasis ginklas taip patiko, kad pavadino jį pagal mokslininkų pavardes.
Zarino dujos paveikia staigiai ir sukelia kankinančią mirtį. Įkvėpus netgi labai nedaug, mažiau nei po dešimties sekundžių jis sukelia seilėtekį ir vėmimą, o kvėpavimas tampa negilus ir nereguliarus.
Mažiau nei po minutės aukos nervų sistema nebegali kontroliuoti kvėpavimo. Stengdamiesi atsikratyti dujų, plaučiai išskiria skystį, todėl iš aukos burnos ima veržtis putos su krauju.
Daugeliui pasireiškia medicininė būklė SLUDGE: seilėtekis (angl. Salivation), ašarojimas (Lacrimation), šlapinimasis (Urination), tuštinimasis (Defecation), virškinimo trakto sutrikimas (Gastrointestinal distress) ir vėmimas (Emesis). Kūnas nebekontroliuoja savo funkcijų.
Daugelis miršta per kelias minutes po įkvėpimo. Ilgiausias tikėtinas išgyvenimas – dešimt minučių nuo poveikio. Išgyvenusieji – kurie gavo daug mažesnes dozes, pavyzdžiui, prisilietę prie užteršto asmens – dažnai kenčia nuo negrįžtamo nervų ir smegenų pažeidimo.
Nervų sistemą veikiančios medžiagos buvo atrastos po to, kai Trečiojo Reicho vadovybė įsakė mokslininkams sukurti pesticidus ir insekticidus, turėjusius užtikrinti nacių Vokietijos nepriklausomybę nuo masinio importo, kol ruošėsi karui. Užduotis paskirta 33 metų amžiaus Gerhardo Schraderio vadovaujamai komandai.
Nepavykus sukurti galingų insekticidų iš fluoro, jis nusprendė sumaišyti fosforą su cianidu. Gautoji medžiaga žudė visus vabzdžius, o bandymai su gyvūnais pribloškė. Beždžionės iš burnos drimbant putoms susmukdavo ir mirdavo per kelias sekundes. Žiurkės prieš uždusdamos kramtė savo odą. Paukščiai krito nuo laktų, neišleisdami nei garso.
G.Schraderis manė užduoties neįvykdęs, nes sukurtoji medžiaga negalėjo būti naudojama žemės ūkyje – ir padėti išmaitinti Hitlerio armiją – nes buvo itin toksiška.
Bet Hitleris kaip mat išvydo kitas jos panaudojimo galimybes. Kadangi domėjosi karo istorija, žinojo, kad Vokietija pradėjo vadinamąjį „chemikų karą“ 1915 balandžio 22 dieną, chloro dujomis apšaudžiusi Prancūzijos karius apkasuose.
Nuodingos dujos nužudė daugiau nei 90 000 kareivių. Jos sklido virš Sąjungininkų pozicijų, pasak išgyvenusiojo, kaip „keistas žalsvai gelsvas rūkas“. Jis dar pridūrė: „Daugelis smuko ir mirė vietoje. Kiti, gaudydami orą, klupdami, perkreiptais veidais, mojuodami rankomis ir kriokuodami iš skausmo, bėgo per kaimus ir ūkius ir patį Yprą, nešdami paniką likusiems civiliams gyventojams.“
Vokiečiai panaudojo ir deginančias garstyčių dujas, kurių įkvėpimo siaubą ir „kraujo, gargaliuojančio iš putomis užkištų plaučių“ garsą apibūdino Wilfredas Owenas, britų kareivis ir poetas.
Zarinas yra daug nuodingesnis už chlorą ar garstyčių dujas (ipritą).
Nuodai buvo tokie galingi, kad 1940 metais Vokietijos armijos ginklų agentūra pradėjo statyti slaptą gamybos įmonę. Apsauginius kostiumus vilkinčių mokslininkų komandai buvo paskirtas vadovauti G.Shraderis.
Buvo pagaminta dešimt tonų zarino – pakaktų nužudyti ne vienam milijonui. Bet Hitleris jų niekada nepanaudojo, kai jo ekspertai įspėjo, kad Britanija ir Amerika irgi turi garstyčių dujų ir keršydami galėtų sukelti savo siaubą.
Iš tiesų, zarinas labai domino Ameriką ir Britaniją. Per vieną incidentą, kuris buvo įslaptintas pusę amžiaus, britai slaptame cheminių ginklų tyrimų centre Viltšyre išbandė zariną su dvidešimtmečiu Karališkųjų oro pajėgų inžinieriumi Ronaldu Maddisonu.
1953 metais R.Maddisonui buvo pasiūlytos trys laisvos dienos ir 15 šilingų*, kad sutiktų dalyvauti bandyme, kuriuo siekta išsiaiškinti, kokį poveikį daro ant audeklo lašantis zarinas. Ši medžiaga žemesnėje nei 150 °C temperatūroje yra skystis, o iššauto sviedinio sprogimas paverčia jį dujomis.
R.Maddisonas planavo už gautus pinigus įsigyti sužadėtuvių žiedą. Bet po to, kai buvo uždarytas sandarioje kameroje su penkiais lašais zarino ant rankos, jis kaip mat sukniubo ant stalo.
Apsauginius kostiumus vilkinčių mokslininkų ištrauktas iš kameros, sakė negalėjęs kvėpuoti, girdėti ar matyti. Jis buvo nugabentas į įstaigos ligoninę, bet praėjus 40 minučių nuo poveikio, konstatuota jo mirtis.
Detalės paaiškėjo tik 2004 metais, pradėjus mirties tyrimą, po ilgų šeimos pastangų, kurią piktino ir tas faktas, kad Gynybos ministerija pašalino kelis R.Maddisono organus – smegenis, stuburo nervinį audinį ir plaučius, bei naudojo juos tolesniems eksperimentams.
Amerika ir Rusija, vykdydamos slaptas cheminių ginklų programas, taip pat eksperimentavo su zarinu, bet niekada nenaudojo mirtinų nervus veikiančių dujų, baimindamosi atsako.
Siekiant užkirsti kelią zarino naudojimui kare, ši medžiaga 1997 metais buvo oficialiai uždrausta Jungtinių Tautų cheminių ginklų konvencija. Bet ne visos atsargos buvo sunaikintos.
* Iki 1971 metų pinigų reformos Jungtinėje Karalystėje naudotas piniginis vienetas. 1 svaras = 20 šilingų, 1 šilingas = 12 pensų.
Pagal Dailymail.co.uk inf. parengė Vytautas Povilaitis
