Yra sakančių, kad karštą arbatą verta gerti ir karštą dieną – esą tai vėsina. Vis dėlto, jei tuo abejojate – ar labiau mėgstate arbatą šaltą – siūlome eksperimentą: pasidaryti arbatos šaltuoju būdu.
Šio būdo trūkumas – arbatos gaminimas užtruks gerokai ilgiau (tiesą sakant, taip geriausia darytis arbatą kitai dienai), nei įprastu būdu, bet didelis privalumas – atrasite visiškai kitokį arbatos skonį.
Gamybos technologija
Viskas labai paprasta:
1. Į talpą (geriausia – stiklinį nuspaudžiamą arbatinuką/kavinuką (angl. french press), nors galima naudoti ir paprasčiausią stiklainį) įberkite 2-3 valgomuosius šaukštus (taip, teisingai – valgomuosius šaukštus, o ne šaukštelius) arbatžolių.
2. Užpilkite arbatžoles šaltu vandeniu.
3. Palikite indą su užpiltomis arbatžolėmis šaldytuve 4-10 valandų.
Naudojantis šiuo būdu, greičiausiai pasigamina baltoji ir žalioji arbata, o taip pat ir tiesių lapų ulongo arbata. Ilgiausiai prisitraukti trunka susuktų lapų ulongo ir puerh, o taip pat žolelių ir juodosioms arbatoms.
Skirtumai – ir kaip tai veikia
Taip „užplikę“ net ir gerai žinomas, kasdien naudojamas arbatžoles, atrasite visiškai naują jų skonį – arbata bus daug švelnesnė ir beveik nekarti.
Taip bus todėl, kad šaltas vanduo ištraukia iš arbatžolių kitus cheminius elementus, nei karštas: šaltuoju būdu „plikytoje“ arbatoje beveik nebus kartumo skonį suteikiančio fenolio.
Kaip viskas vyksta?
Pažiūrėkime į šaltuoju būdu „verdamą“ arbatą molekuliniu lygmeniu. Vandens molekulės ir jose įkalintas deguonis juda, bet labai lėtai – kaip klausytojai džiazo koncerte. Tuo tarpu jei vanduo būtų verdantis, molekulės trankytųsi vienos į kitą, šokinėtų – tiesiog kaip roko gerbėjai savo dievuko pasirodyme.
Nerdami nuo paviršiaus gylyn, sutinkame vis daugiau molekulių, kilusių iš arbatžolių. Daugiausia tai yra angliavandeniai ir aminorūgštys, kas yra efektyvūs skonio komponentai. Laikas nuo laiko pamatome polifenolio ar kofeino molekulę – ir kuo vėliau, tuo jos didesnės už kitas.
Štai jau pasiekėme ir arbatžoles, kurios nugrimzdusios pačioje apačioje. Čia ir vyksta visas veiksmas, čia vandens molekulės ir išlaisvina arbatos komponentus iš arbatos lapelių – bet tai vyksta labai ramiai. Arbatos ekspertė Donna Fellman pasakoja: „Karštis yra energija, patalpinta vandenyje – energija, kuri priverčia vandens molekules judėti greičiau, ir kuo greičiau juda, tuo daugiau energijos jos turi, o kuo daugiau energijos turi, tuo daugiau visko išmuša iš arbatos lapelių“.
Arbatą plikant karštuoju būdu, vandens molekulės atakuoja arbatžoles tarsi grupė darbininkų, besidarbuojančių pneumatiniais plaktukais ir atskeliančių tiek dideles, tiek mažas molekules – ir dar darančių tai labai greitai. Tuo tarpu šaltojo „plikymo“ atvejį galima būtų prilyginti atsargiems archeologiniams kasinėjimams, kai tarsi acheologo šepetėliu atskiriami tik patys tirpiausi komponentai.
„Angliavandeniai pateks į vandenį bet kuriuo atveju – ar tai bus karštasis, ar šaltasis arbatos ruošimas, ir taip bus, nes jie yra paprasčiausi cheminiai juginiai, - aiškina D.Fellman. Pats vanduo dar gali atskelti kokių paprastų aminorūgščių, bet tie elementai, kurie arbatai suteikia gilų ir kartais net šiurkštų skonį, iš arbažolių neišmušami. Arba polifenoliai, kurie sukuria burnos sutraukimo ar sausumo pojūti atsigėrus arbatos. Arba kofeinas, kuris priduoda kartumo – visi šie elementai taip pat patenka į šaltai gaminamą arbatą, bet labai mažais kiekiais.
