Įvairios metalo lūženos, išmėtytos statybvietėje vėliau buvo identifikuotos kaip puošnaus ir prabangaus, kūno formas atkartojančio geležinio karsto dalys. Būtent šio karsto hermetiškumas taip gerai apsaugojo moters palaikus nuo irimo, kad policija iš pradžių pamanė, jog kūnas priklauso nesenų įvykių aukai.
Geležinių karstų mada gyvavo neilgai, XIX a. viduryje – tad šis faktas ir moters įkapių rūbai leido nustatyti radinio amžių. Bet kas buvo ši moteris, ir kodėl ji buvo palaidota tokioje neįprastoje aplinkoje?
Stebėti ir dokumentuoti netikėto statybvietės radinio ir jo tyrimo buvo pakviestas tuometinis Niujorko teismo ekspertizės archeologas Scottas Warnaschas. Jis iškart atpažino geležinio karsto fragmentus, nes su tokiais jau buvo susidūręs ankstesniuose kasinėjimuose Niu Džersyje.
„Buvau tiesiog apsėstas šiais karstais nuo 2005 m., kai du tokie buvo aptikti „Prudential center“ komplekso Niuarke teritorijoje, – prisimena S.Warnaschas. – Iškart pasakiau tyrėjams: tai – ne nusikaltimas. Tai – istorija!“.
Kai ekskavatorius kasdamas netyčia užgriebė ir sulaužė karstą, kūnas buvo užverstas žemėmis. Bet kai S.Walschas ir kiti žemes nuvalė, jie pastebėjo, kad kūnas priklauso afroamerikietei, kuri buvo aprengta tarsi XIX a. naktiniais marškiniais, bet ir su nerta kepurėle ir kojinėmis iki kelių.
Dėmesį patraukė ir kai kas kita – moters oda buvo taip gerai išsilaikiusi, kad ant jos kaktos bei krūtinės buvo galima įžiūrėti net raupų paliktus pėdsakus. Dėl to net trumpam buvo sustabdytas kūno tyrimas – buvo pakviesti specialistai iš Ligų kontrolės ir prevencijos centro, ir buvo sulaukta patvirtinimo, kad virusas yra nebeaktyvus.
Asmenybės nustatymas
Magnetinio rezonanso tyrimas ir kompiuterinė rentgeno tomografija leido ištyrinėti kūną neinvaziniu būdu ir sukurti biologinį moters profilį. Buvo nustatyta, kad jos ūgis – 1,6 metro, o amžius – 25-30 metų.
Vieta, kur moteris buvo rasta, anksčiau priklausė 1828 m. įkurtai afroamerikiečių bažnyčiai, šalia buvo ir kapinės. Bažnyčią įkūrė pirmoji juodaodžių gyventojų karta šiame regione, bet remiantis tuometine spauda, kapinės egzistavo bent dešimtmečiu anksčiau.
Ilgas gimimo ir mirčių įrašų tyrimas galiausiai padėjo tašką ir moters asmenybės nustatyme – tyrėjai išsiaiškino, kad moteris greičiausiai buvo Niujorko gyventoja Martha Peterson, Johno ir Jane Petersonų dukra. Ji mirė sulaukusi 26 metų, o jos kūnas rūpestingų rankų buvo kruopščiai paruoštas palaidojimui – ir ji priklauso stipriai emancipuotai afroamerikiečių bendruomenei.
„Nepaisant to, kad ji buvo užsikrėtusi raupais, jos kūną vis tiek nuprausė, aprengė, sutvarkė šukuoseną – nepaisant to, kad ji sirgo mirtinai pavojinga liga“, – teigia S.Walchas.
Palaidota geležyje
Geležiniai karstai buvo gaminami mažiau nei dešimtmetį, bet tuo trumpu periodu jie tikrai darė įspūdį. Jų dizainą 1848 m. užpatentavo krosnių gamintojas Almondas Dunbaras Fiskas, ir jie buvo specialiai kuriami hermetiškai, kad į vidų nepatektų oras ir apsaugotų kūną nuo irimo. Šis požymis leido gabenti kūnus didelius atstumus traukiniu, todėl toks gaminys greitai išpopuliarėjo tarp politinio elito Vašingtone, pasakoja S.Walschas.
„1848 metais toks karstas buvo panaudotas pirmosios damos Dolley Madison laidotuvėse, ir tai tapo puikia reklama A.D. Fisko gaminiui“, – teigia teismo ekspertizės archeologas.
Bet kaip jauna afroamerikietė iš Niujorko galų gale atsidūrė garsiajame A.D. Fisko karste? Kitas hermetiškumo privalumas buvo galimybė karantinuoti užkrėstą kūną, aiškina mokslininkas. Jei kažkas mirė nuo užkrečiamos ligos – kaip, šiuo atveju, raupų – geležinis karstas leido saugiai pašarvoti kūną prieš laidotuves.
„Ji atrodė tarsi būtų buvusi palaidota prieš savaitę – bet iš tiesų buvo palaidota prieš 160 metų“, – portalui „Live Science“ sakė S.Walschas. Pasak jo, M.Peterson nebuvo nei turtinga, nei įžymybė, tad kadangi ji buvo vidutinė moteris, jos palaidojimo detalės gali daug ką atskleisti apie to laikmečio Niujorko afroamerikiečių gyvenimus ir mirtis.
Daugiau informacijos apie radinį, su juo susijusius ir panašius tyrimus galima rasti čia.
