Kadangi garsas nėra atskiras reiškinys, o veikiau savotiškas poveikio į aplinką šalutinis produktas, jis gali formuotis tik gan siaurame sąlygų spektre. Jei aplinkoje nėra svyravimų, ji nejuda – garso lygis yra 0 dB. Išorine jėga galime sukelti svyravimu, didinti jų intensyvumą ir garsumą. Tačiau pasiekus 194 dB lygį ore ir 270 dB vandenyje, toks slėgis pradeda ardyti pačią aplinką, kuria sklinda virpesiai – dalelių judėjimas tęsis, tačiau garso nebus.
Tyrėjai rentgeno spindulių lazerio kuriamais impulsais apšaudė itin plonas – 14 – 30 µm – vandens sroveles. Veikiamas spinduliavimo, vanduo akimirksniu išgaruodavo, sukurdamas smūginę bangą, kuri imdavo sklisti išilgai srovės. Taip atsirasdavo aukšto ir žemo slėgio zonos, kas fizikiniu požiūriu ir yra garso banga. Ir jos garsumas buvo didžiausia įmanomas tokiomis sąlygomis – 270 dB.
Eksperimentu nebuvo siekiama garsumo ribos — buvo ieškoma įrodymų, kad būtent tai ir yra riba. Toliau stiprinant poveikį, vanduo užuot išgaravęs, virsdavo kupinais garų mikroburbuliukais. Jie susidarydavo ir iš karto subliukšdavo (šis procesas vadinamas kavitacija – red. past.). Taip rasdavosi slėgio skirtumai, tačiau visavertė garso banga tokiomis sąlygomis susiformuoti jau nebegalėjo.
