Animaciniai filmai: ką jie iš tiesų rodo mums ir mūsų vaikams?

Sociologai ir psichologai neabejoja, kad didelę įtaką žmogaus pasirinkimams, savivokai, taip pat ir jaunosios kartos asmenybės formavimuisi daro populiarioji kultūra. Vaikus auginantys tėvai pastebi, kad staiga išpopuliarėjusių animacinių filmų herojai visiškai užvaldo vaikų mintis: vaikai prašo filmų herojus vaizduojančių žaislų, drabužių ir kitos atributikos, kol vieną populiarų personažą pakeičia kitas. Ir problema tampa ne tik tėvų išleidžiami pinigai, bandant patenkinti šiuos vaikų įgeidžius, bet ir įtaka, kurią animacinių filmų herojai daro vaikų asmenybės raidai.

 Naujuose animaciniuose filmuose vaizduojamos veikėjos ne tik siekia sulaukti gelbėjančio princo, bet ir pačios griebiasi blogio nugalėjimo užduočių.<br> Walt Disney Studios iliustr.
 Naujuose animaciniuose filmuose vaizduojamos veikėjos ne tik siekia sulaukti gelbėjančio princo, bet ir pačios griebiasi blogio nugalėjimo užduočių.<br> Walt Disney Studios iliustr.
 Vienas geriausių animacinių filmų „Spirited Away“ ne linksmina, o kviečia į fantazijos ir laisvės pasaulius, neatsiejamus nuo šiurpo ir liūdesio.<br>Studio Ghibli iliustr.
 Vienas geriausių animacinių filmų „Spirited Away“ ne linksmina, o kviečia į fantazijos ir laisvės pasaulius, neatsiejamus nuo šiurpo ir liūdesio.<br>Studio Ghibli iliustr.
Daugiau nuotraukų (2)

Miglė Valaitienė

Oct 26, 2019, 1:31 PM, atnaujinta Oct 26, 2019, 1:35 PM

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorė Natalija Arlauskaitė, ne vienerius metus besidominti animacija, pastebi, kad animacinių filmų personažų vaizdavimo būdas neretai prisideda prie stereotipų įtvirtinimo, o pokyčiai masinėje kino produkcijoje vyksta pernelyg lėtai. Atsvarą popkultūrai siūlo autorinės animacijos kūrėjai, savo darbuose kritikuojantys įsigalėjusias normas, paliečiantys subtilias žmogaus vidinio pasaulio, visuomenės normų, asmenybės individualumo temas.

Animacijoje kuriami simboliniai pasauliai

Animacija jau kelis dešimtmečius domina mokslininkus kaip unikali vaizdavimo forma, daranti įtaką visuomenei. Vis labiau populiarėja animaciniai filmai ir serialai, skirti ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. Kaip teigia prof. N.Arlauskaitė, animacija neatsirado kaip vaikams skirtas menas. Animuota pasakojimo forma buvo naudojama labai įvairiais būdais, ir šie būdai smarkiai kito.

„Viena ankstyviausių animacijos formų yra žemėlapiai, naudoti kine – kad ir kino kronikoje – kurie leidžia parodyti kariuomenės judėjimo kryptį. Tokiuose animuotuose žemėlapiuose juda pieštos linijos ir rodyklės, kurios iš esmės leidžia mums įsivaizduoti tai, ko nematome, – mes negalime matyti kariuomenės masės, bet judančios rodyklės leidžia mums suvokti, kas vyksta didelėse nuo mūsų nutolusiose teritorijose, šių įvykių bendrą vaizdą“, – apie animacijos istoriją pasakoja profesorė.

Mokslininkės teigimu, animacija tuo ir įdomi, kad kuria pasaulius, kurie simboliškai susiję su mums pažįstamu tikrovės pasauliu, tačiau animacijoje tas pasaulis vaizduojamas besimainantis keisčiausiais būdais, o jame veikia realybėje neegzistuojantys daiktai ir būtybės. „Beribės transformacijos yra viena įdomiausių animacijos savybių.

Animacija sukuria bet kokių objektų judėjimo ir kismo iliuziją – bet kas gali pasikeisti, virsti kuo tik nori, atsiranda būtybės, kurių mes niekaip kitaip negalėtume pamatyti, tik įsivaizduoti, mainosi įvairūs judantys kūnai. Animacija yra ištisi judantys pasauliai“, – animacijos meno unikalumą apibūdina prof. N. Arlauskaitė.

Žaisminga forma apie rimtus dalykus

Prof. N.Arlauskaitę pirmiausia sudomino autorinė animacija – pirmasis jos analizuotas kūrinys buvo brolių Stepheno ir Timothy Quay‘ų sukurta Bruno Schulzo apsakymo ekranizacija „Krokodilų gatvė“, kuri pati yra tarsi metapasakojimas apie kiną ir animaciją. Šis filmas paskatino susidomėjimą animacija, kuris vėliau susiliejo su domėjimusi feministine kino teorija.

„Tuo metu aš parašiau straipsnį „Feministinė animacija: Marjut Rimminen filmas „Apsaugoti“, kuriame analizuoju vieną iš keturių ciklo „Aklas teisingumas“ filmų. Tai – dokumentinė animacija: filme skamba įrašytas merginos, išėjusios iš kalėjimo, pasakojimas, o animacija vizualiai perteikia jos istoriją. Būtent tokia animacija labiausiai mane ir domina – reflektyvi, dokumentinė“, – sako mokslininkė.

Jos nuomone, animacija, kaip ir kitos kino formos, suteikia galimybę vaizdų (piešinių, lėlių, kompiuterinės grafikos ir kitokių) forma kalbėti apie labai rimtus dalykus – jausmus, vienatvę, netektį, žmonių artumą, įvairias aktualias visuomenei problemas, pavyzdžiui, psichikos sveikatą, socialinę politiką, istoriją ir jos pėdsakus dabartyje.

Animacija įtvirtina stereotipus?

Vaikų animaciją nagrinėjantys tyrėjai pabrėžia, kad dažniausiai vaikams pateikiamas stereotipizuotas veikėjų vaizdas – perteikiami tradiciniai lyčių vaidmenys, užsiėmimai, išvaizdos bruožai. „Įvairiuose tyrimuose nuolat diskutuojama, ką daro animacija – ar ji įtvirtina stereotipus, ar kaip tik juos išjudina, pasiūlo kitus vaidmenis?

Tai nuolatos atsikartojanti tema, dominanti daugelį mokslininkų. Vienas svarbiausių aspektų, kalbant apie animaciją vaikams, – ne tik kaip personažai atrodo, bet ir kokie personažai kalba. Daugybė įvairių skaičiavimų rodo, kad kalbančių moteriškų personažų sukuriama daug mažiau nei vyriškų, ir ši situacija bėgant laikui negerėja“, – sako prof. N.Arlauskaitė.

Pasak mokslininkės, 2010 m. visuose filmuose, skirtuose vaikams iki 13 metų, kalbantys moteriški personažai sudarė tik 29 procentus visų kalbančių personažų.

Peržvelgus populiariausius ir daugiausia pelno atnešusius animacinius filmus matyti, kad juose dominuojantys pagrindiniai personažai – vyrai. O moteriški personažai dažniausiai vaizduojami kaip pasyvūs, tie, kuriuos kažkas turi globoti, išgelbėti, kurie patys nesivelia į įdomius nuotykius ir todėl yra gana nuobodūs.

Animaciniuose filmuose rodomi vaizdiniai vaikų raidai tokie pat svarbūs, kaip ir bet kokie popkultūros perteikiami įvaizdžiai. Vaikų socializacija nemenka dalimi vyksta per populiariosios kultūros vaizdinių įsisavinimą – tai ne tik animaciniai filmai, bet ir muzika, reklama, aprangos mados. Nemaža dalis vaiko tapatumo susiformuoja lyginantis ir imituojant tuos vaidmenis, kurie mus supa per masinės kultūros kuriamus įvaizdžius.

„Tyrimai, daromi šioje srityje, be abejo, yra problemiški, nes sunku pamatuoti, kokį tiksliai poveikį daro animaciniai filmai, o koks vaidmuo atitenka tėvų, aplinkos, kitokio pobūdžio popkultūros elementų daromai įtakai.

Bet vis dėlto ir animacijos repertuaras yra svarbus, ypač ne pavienių filmų siūlomi vaidmenys, o tie, kuriuos pasiūlo filmų srautas, pavyzdžiui, televizijos kanalų. Prieš porą metų kaip tik tokį magistro darbą apie lietuviškųjų TV kanalų rodomą animaciją parašė Dovilė Ibianskaitė – ir parodė, kad vaikų animacija TV tinklelyje labai lėtai ir nežymiai juda lyčių vaidmenų destereotipizavimo link“, – pasakoja profesorė.

„Zootropolis“ – truputį daugiau socialinio jautrumo

Vis dėlto pastaruoju metu galime pastebėti, kad animacijoje įvyksta pokyčių, atsiranda kitokių filmų ir personažų. Sukuriama animacijos, kurioje moteriški personažai – tai ne vien pasyvios princesės, bet ir užkariautojos, mįslių įminėjos, piratės, įvairių anksčiau laikytų „nemoteriškomis“ profesijų atstovės. Naujuose animaciniuose filmuose „Frozen“ (liet. „Ledo šalis“), „Brave“ (liet. „Karališka drąsa“), „Moana“ vaizduojamos veikėjos ne tik siekia sulaukti gelbėjančio princo, bet ir pačios griebiasi blogio nugalėjimo užduočių.

Vienas iš tokių personažų yra kiškutė policininkė animaciniame filme „Zootopia“ (liet. „Zootropolis“). Pagrindinė veikėja kiškutė, norinti tapti policininke, sulaukia įvairių reakcijų – ir kreivų žvilgsnių, ir palaikymo. „Filmas rodo tai, kad pasirinkimas turi būti prieinamas visiems, o ne ribojamas išankstinio paskirstymo, kas yra „vyriška“ ir kas „moteriška“. Tokie filmai, kad ir kokie komiški ar lėkšti būtų, nurodo į visuomenės įtampas, kurios mus supa – bet kartu siūlo ir kitokį pasaulį, kuriame tai neturėtų būti jokia priežastis atsisakyti svajonių. Tokie filmai – nebūtinai šedevrai. Sukurti didžiųjų animacinės industrijos studijų, jie pateikia gana standartinį pasakojimą, bet tas pasakojimas šiek tiek modernesnis“, – sako prof. N.Arlauskaitė.

„Atpažįstamas pasaulio modernumas, nuorodos į kasdienę tikrovę toli gražu nėra privalomos, kad animacinis filmas žadintų vaizduotę ir mažą ar šiek tiek paaugusį protą. Taip pat nėra būtina, kad filmai tik linksmintų. Vieni geriausių – „Spirited Away“ (liet. „Stebuklingi Šihiros nuotykiai dvasių pasaulyje“), „Coraline“ (liet. „Koralaina ir slaptas pasaulis“) ar „Persepolis“ – to kaip tik nedaro. Užtat jie kviečia į fantazijos ir laisvės pasaulius, neatsiejamus nuo šiurpo ir liūdesio.“

Feminizmas įnešė pokyčių į animaciją

Aštuntajame-devintajame dešimtmečiuose – kaip tik tada, kai suklestėjo dominuojančią kultūrą reflektuojantis feminizmas – Vakaruose atsirado nemažai animatorių moterų, kurių filmai arba kritikuoja vyraujančias normas, arba siūlo vaizdinius anapus jų. Daugiausia tokių filmų kūrėjų iškilo šalyse, kuriose tokią socialiniam kontekstui jautrią autorinę animaciją rėmė kultūros institucijos.

„Kanadoje iki šiol veikia labai stipri institucija – Nacionalinė Kanados kino taryba, sistemingai remianti autorinę kūrybą ir socialinės kritikos animaciją. Ši institucija sudarė sąlygas dirbti ir parėmė kelias svarbias animatores – Wendy Tilby, Caroline Leaf ir kitas. Tai nereiškia, kad autorinės ir populiarios animacijos ir kino kultūros apskritai riba neperžengiama, – būtent šių autorių sukurti filmai „Strings“ (1991) (liet. „Stygos“) ir „Street“(1976) (liet. „Gatvė“) buvo apdovanoti Oskarais“, – pasakoja prof. N.Arlauskaitė.

Socialiniam kontekstui jautri animacija būdinga ne tik Vakarams, ji kuriama ir mums artimesnėse šalyse. Kaip vieną ryškiausių įvairių kartų pavyzdžių greta čekės Michaelos Pavlátovos „Reci, Reci, Reci“ (1991) (liet. „Žodžiai, žodžiai, žodžiai“), slovėnės Špelos Čadež „Boles“ (2013) ar rusės Annos Budanovos „Среди черных волн“ (2016) (liet. „Tarp juodų bangų“) mokslininkė įvardija Niujorke gyvenančios latvių režisierės Signės Baumanės kūrybą.

„Vienas žymiausių jos filmų, rodytas ir pas mus „Kino pavasaryje“, vadinasi „Rocks in my pocekts“ (2014) (liet. „Akmenys mano kišenėse“) ir pasakoja šeimos istoriją. Filme susipina dvi siužetinės linijos: viena vertus, kalbama apie pačios autorės šeimos moteris, kurių istorija paženklinta depresijos, keliaujančios per kelias kartas, o kita vertus, filme atskleidžiama Latvijos istorija, pradedant prieškariu ir nutiesiant ją per dvi okupacijas ir sovietmetį“, – sako prof. N. Arlauskaitė.

Filme jungiasi asmens, šeimos ir tautos istorijos, kurių ašimi tampa psichikos sveikatos ir į moteris nukreiptų lūkesčių temos. Moters kūnas, seksualinis gyvenimas, joms siūlomos normos ir individualios patirtys domino S.Baumanę dar nuo prieš dešimt metų sukurto trumpučių filmų miniserialo „Teat Beat of Sex“, o šiuo metu ji kuria filmą „My Love Affair with Marriage“ (liet. „Mano romanas su santuoka“).

Pasakojimai anapus stereotipų

Nebūtinai autorės pačios save tiesiogiai tapatina su feminizmu, bet feministinės animacijos plačiąja prasme yra ir Lietuvoje. Viena tokių autorių – Skirmanta Jakaitė, kurios paskutinis filmas „Žonglierius“ ką tik rodytas animacinių filmų festivalyje „Ansi“. „Ankstesnis jos filmas „Galim susitikti, galim nesusitikti“ (2011) kalba apie santykį su vaiku, norą turėti vaiką arba ne, atsiskyrimą nuo motinos. Šis santykis su vaiku, gimdymu ir gimimu, buvimu kartu kaip vienas kūnas ir kaip skirtingi – sudėtinga, kone siurrealistinė istorija, „tamsus miškas“ įvairiausiomis prasmėmis.

Apskritai motinystės, o kartu ir socialinio spaudimo atlikti šį vaidmenį tema svarbi feministinei animacijai. Kaip satyrinę jos versiją galima paminėti britės Debros Solomon filmą „Everybody's Pregnant“ (1998) (liet. „Visos jos nėščios“). Jauniausios kartos kūrėjos Eglės Mameniškytės filmas „Gimimas“ (2017) – tai animacinė fantazija apie jos pačios gimimą, o šviežiai baigtas „Šukavimas“ – apie santykį su tėvu.

Abu šie filmai nė iš tolo nėra tradiciniai pasakojamieji. „Šukavimas“ – tai beveik tiesiogine prasme meditacija apie praeitį, kurios pagrindu tampa vaikystės fotografijų perpiešimas 60–120 kartų. Galiausiai tai istorija apie brendimą ir savo autorinio balso / braižo įgijimą. Svarbu, kad tai ne gatavų tiek santykio, tiek meno modelių atgaminimas, o jų abiejų sukūrimas“, – aiškina prof. N.Arlauskaitė.

Feministinė, socialiai jautri ir todėl politiška arba tiesiog reflektyvi animacija kalba apie vyraujančias normas, lūkesčius, žmogaus kūno kontrolę ir buvimą pasaulyje. Ji siūlo teisingesnį vaizdavimo būdą, kuris nesiorientuoja į supaprastintą ir aiškiai hierarchizuotą pasaulio vaizdą, o tiesiog kuria kitokį matymą, kalba apie žmogui, menui ir visuomenei aktualias problemas.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.