Skiepai labai gudriai išnaudoja natūralius imuninės sistemos procesus. Kai organizmą užpuola naujas virusas ar bakterija, imuninė sistema sugeba jį identifikuoti kaip žalingą ir pasigaminti reikiamas priemones su jais kovoti. Kartu pagaminamos ir atminties ląstelės, leidžiančios greitai atsakyti grėsmei pasikartojus. Skiepuose esančios neaktyvios bakterijos, virusai ar jų dalys leidžia imuninei sistemai saugiai mokytis apie juos ir pasigaminti reikiamų antikūnių kontroliuojamoje aplinkoje.
Skiepuose naudojamus virusus ir bakterijas reikia užauginti - ir čia kyla galimos etinės dilemos. Dalis jų auginama mielėse ar sintetinėse auginimo terpėse, tačiau kai kurie auga ir kiaušinuose, beždžionių kepenų bei pelių smegenų ląstelėse - kas gali būti problema žmonėms, nepalaikantiems gyvūninės kilmės produktų vartojimo.
O kontraversiškiausia auginimui naudojama medžiaga – žmonių ląstelės, paimtos iš abortuotų kūdikių. Šiuo metu skiepų gamyboje naudojamos dvi ląstelių linijos, paimtos iš 1964 m. ir 1970 m. abortuotų embrionų. Tad kyla klausimas, ar žmogus, nepritariantis abortui, neprieštarauja sau, naudodamas tokius skiepus?
Vienas iš galimų atsakymų – Vatikano pozicija. Nors tokios vakcinos gamintojai ir platintojai prisideda prie moraliai neteisingo veiksmo, gydytojų ar tėvų prisidėjimas skiepijant yra labai silpnas. Pasak Vatikano, turėtų būti išreiškiamas nepritarimas tokių skiepų naudojimui bei alternatyvų skatinimas. Tačiau kai alternatyvų nėra ir nesiskiepijimas sukeltų riziką vaikų ar visos visuomenės sveikatai, jų naudojimas gali būti pateisintas.
Skiepuose gali likti ląstelių, kuriuose buvo auginami virusai, DNR fragmentų. Tačiau šių DNR fragmentų kiekis labai mažas – jie nesugebėtų sukurti žalingo baltymo ar juo labiau prisijungti prie paskiepyto žmogaus ląstelės DNR. Ir, kaip rodo tyrimai, žalos nesukelia (pirmas šaltinis, antras šaltinis).
O jau prakalbus apie potencialiai žalingas medžiagas skiepų sudėtyje, dažnai baiminamasi dėl aliuminio. Jis naudojamas tam, kad sustiprintų imuninę reakciją ir reikėtų mažesnių skiepų dozių. Kadangi aliuminis yra trečias dažniausiai pasitaikantis elementas žemėje, tai nenuostabu, kad jo galima aptikti ir daugelyje maisto produktų: vaisiuose, daržovėse, riešutuose.
Vidutinis žmogus suvalgo apie 7-9 miligramus aliuminio per dieną. Naujagimis gauna apie 4,4 miligramus aliuminio iš skiepų per pirmuosius šešis savo gyvenimo mėnesius - kai, palyginimui, krūtimi maitinami su mamos pienu gauna 7 miligramus, o su kūdikių maistu – 38 miligramus per pirmąjį savo gyvenimo pusmetį. Tyrimai rodo, kad ir skiepuose esantis aliuminis – saugus ( pirmas šaltinis, antras šaltinis).
Jei reikėtų surasti žmogų, labiausiai pakursčiusį visuomenės skiepų baimę, juo neabejotinai taptų dabar jau daktaro licenzijos netekęs Andrew Wakefieldas. Jo 1998 metais pasirodęs straipsnis teigęs ryšį tarp tymų, kiaulytės ir raudonukės skiepo bei autizmo. Pats tyrimas rėmėsi 12 vaikų medicinos istorijomis ir jų tėvu pasakojimais, kad praėjus porai savaičių po skiepo, vaikams atsirado vystymosi ir virškinimo sutrikimų.
Vienas iš kaltinimų, dėl kurių jis ir neteko savo gydytojo licencijos, buvo tai, kad A.Wakefieldas straipsnyje neatskleidė interesų konflikto – tyrimas buvo finansuojamas tėvų grupės, kuri buvo iškėlusi ieškinį skiepų gamintojams dėl patirtos žalos, taip pat procedūros nebuvo derintos su etikos komisija. O daugiausiai detalių atskleidė žurnalisto Briani Deero interviu su originalaus A.Wakefieldo tyrimo dalyviais.
Paaiškėjo, kad jų pasakojimai neatitinka aprašytų – daliai vaikų pirmieji simptomai pasirodė tik praėjus 2-6 mėnesiams po skiepo, o kai kuriems vystymosi sutrikimai buvo pasireiškę dar prieš skiepijantis. O, kas svarbiausia, bandymai pakartoti šiuos rezultatus buvo nesėkmingi.
Geriausiai skiepų efektyvumą parodo istorinis sergančiųjų sumažėjimas. Yra teigiančių, kad tai nulėmė ne skiepai, o tiesiog geresnė higiena ir medicinos pažanga - kas iš dalies yra tiesa, stebint tendencijas ilgalaikėje perspektyvoje. Tačiau pastebima, kad konkrečios ligos sergamumas sumažėja būtent po jos skiepo atsiradimo.
Pavyzdžiui, poliomielito staigiai sumažėjo po 1955 metų, atsiradus skiepui nuo jo - bet kodėl tuomet ženklus sergamumo tymais sumažėjimas laukė iki 1963 metų, kol bus išrastas skiepas nuo tymų? Kodėl pagerėjusios higienos sąlygos ir medicinos pažanga nedarė įtakos sergamumui tuos 8 metus?
O daugiau informacijos apie skiepų efektyvumą bei kokios gi mąstymo klaidos nulemia, kad jais nepasitikima, rasite šiame vaizdo įraše, kurį parengė mokslo ir filosofijos populiarinimo kanalas „Ar tikrai?“ - kartu su sveiką skepticizmą propaguojančiu tinklaraščiu „Šiaip tai“:
