Jauno archelogo patirtis: adrenalinas atradus kaulus ir gilus ryšys su praeitimi

Vien tik išgirdus žodį archeologija, daugeliui prieš akis iškyla kastuvai, mentelės ir daug darbininkų, sulindusių į „smėlio dėžę“. Deja, turiu nuvilti tuos, kurie taip mano – nes jų susidarytas įspūdis apie archeologiją yra kiek nutolęs nuo tikrovės.

  Kai naktį pakelį akis į dangų, kuriame pro medžių šakas švyti žvaigždės, pasijunti lyg būtum tas žmogus, prieš tūkstančius metų skaldęs titnagą, kurio nuotrupas radai bekasdamas, lyg būtum tas žmogus, lukštenęs riešuto kevalą, kurio trupinius paėmei į rankas.<br> 123rf nuotr.
  Kai naktį pakelį akis į dangų, kuriame pro medžių šakas švyti žvaigždės, pasijunti lyg būtum tas žmogus, prieš tūkstančius metų skaldęs titnagą, kurio nuotrupas radai bekasdamas, lyg būtum tas žmogus, lukštenęs riešuto kevalą, kurio trupinius paėmei į rankas.<br> 123rf nuotr.
 Vienas iš maloniausių ir daugiausia teigiamų emocijų sukeliantis dalykas – pačiam surasti archeologinį radinį (asociatyvinė nuotr.)<br> G. Bitvinsko nuotr.
 Vienas iš maloniausių ir daugiausia teigiamų emocijų sukeliantis dalykas – pačiam surasti archeologinį radinį (asociatyvinė nuotr.)<br> G. Bitvinsko nuotr.
 Sąžiningas ir garbingas archeologinis kasimas – tai atidus ir kruopštus darbas su specialiais įrankiais. <br> 123rf nuotr.
 Sąžiningas ir garbingas archeologinis kasimas – tai atidus ir kruopštus darbas su specialiais įrankiais. <br> 123rf nuotr.
  Kai naktį pakelį akis į dangų, kuriame pro medžių šakas švyti žvaigždės, pasijunti lyg būtum tas žmogus, prieš tūkstančius metų skaldęs titnagą, kurio nuotrupas radai bekasdamas, lyg būtum tas žmogus, lukštenęs riešuto kevalą, kurio trupinius paėmei į rankas.<br> 123rf nuotr.
  Kai naktį pakelį akis į dangų, kuriame pro medžių šakas švyti žvaigždės, pasijunti lyg būtum tas žmogus, prieš tūkstančius metų skaldęs titnagą, kurio nuotrupas radai bekasdamas, lyg būtum tas žmogus, lukštenęs riešuto kevalą, kurio trupinius paėmei į rankas.<br> 123rf nuotr.
Daugiau nuotraukų (4)

Algimantas Masaitis

Mar 11, 2020, 9:18 AM

Šis straipsnis yra mokslo populiarinimo konkurso darbas, daugiau informacijos apie šį konkursą rasite čia

Visų pirma, reikėtų tiksliai išsiaiškinti, kas gi yra toji archeologija. Tai mokslas, kuris tiria žmonijos praeitį pagal materialios kultūros liekanas: daiktus, žmonių palaikus, architektūrą, landšaftą bei kitokius pėdsakus.

Mano pažintis su archeologija buvo tokia artima, kad, tiesiogine tų žodžių prasme pačiam teko tupėti perkasoje ir iš arti susipažinti su šiuo įdomiu ir netgi savotišku mokslu. Dalyvavau Pabartonių akmens amžiaus gyvenvietės tyrinėjimuose. Vadovaujami gerbiamos ekspedicijos vadovės, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto doktorantės Gabrielės Gudaitienės, kartu su tyrėjų komanda visą savaitę praleidome miške. Ir galiu drąsiai teigti, kad tikrai nenusivyliau ir nėsyk savęs nepaklausiau, ką aš čia veikiu.

Norėčiau pradėti nuo šios ekspedicijos mokslinės pusės. Jau minėjau, kad tyrėme akmens amžiaus gyvenvietę. Pirmieji žmonės čia galėjo apsigyventi apie X–VIII tūkst. m.pr.m.e. Ganėtinai seniai – nors ne taip jau ir labai, jei lygini su mūsų Visatos amžiumi. 

Vienas iš svarbiausių to meto žmonių užsiėmimų buvo šiaurės elnių medžiojimas. Akmens amžiaus žmonės buvo labai priklausomi nuo šių gyvūnų – juk tai ir kailis, ir mėsa.

Ne tik strėlės, bet ir šovinių tūtos

Mūsų tikslas buvo kuo detaliau ištirti šios gyvenvietės teritoriją. Didžiausias tyrinėjimų dėmesys buvo skirtas Pabartonių akmens amžiaus gyvenvietei I, kuri yra įsikūrusi dešiniuosiuose Želmenos upelio ir Neries krantuose. Čia buvo planuojama detaliai ištirti 80 kvadratinių metrų plotą. O kairiajame Želmenos upelio krante, kuriame numanoma esant antrąją akmens amžiaus gyvenvietę, buvo atlikti tik žvalgomieji darbai.

Vienas iš maloniausių ir daugiausia teigiamų emocijų sukeliantis dalykas – pačiam surasti archeologinį radinį. Nereikia turėti iliuzijų, kad kasinėdamas akmens amžiaus palikimą, surasi skrynutę su auksu ir brangiaisiais akmenimis. Bet kiekvienam skirtingai – vienas labiau džiaugsis suradęs titnaginį strėlės antgalį, nei monetų puodynę.

Su akmens amžiumi susijusių radinių buvo rasta tikrai daug – pradedant titnago nuoskalomis ir baigiant jau sudėtingesniais akmeniniais įrankiais (gremžtukais, kirveliais). Tačiau didžiąją dalį radinių sudarė ne patys gaminiai, o titnago skaldymo šiukšlės, atskilusios tuo metu, kai buvo gaminami įrankiai.

Bet tuo viskas nesibaigia – kadangi šioje vietoje žmonės savo pėdsakų paliko ne tik iš akmens amžiaus: buvo rasta ir viduramžių keramikos, ir II-ojo Pasaulinio karo šovinių tūtų. Apie visa tai nepasakočiau, jei pirmiausia nebūčiau išmokęs tinkamai kasti, plauti radinius ir t.t.

Delikatus darbas

Kasti – tai nereiškia, kad pasiimi kastuvą ir kasi iki tol, kol pamatai, kad jau krenta akmeniniai kirvukai ir kaukolės. Kas taip atlikinėja archeologinius tyrinėjimus, negerbia nei archeologijos, nei to, ką kasa – ar tai būtų žmonių palaikai, ar jų pagaminti įrankiai.

Sąžiningas ir garbingas archeologinis kasimas – tai atidus ir kruopštus darbas su specialiais įrankiais. Mūsų komandos dalyviai, kurie kasė pirmąjį kartą, turėjo neskubėti – kad pro akis jiems nepraslystų nė menkiausias 2 milimetrų ilgio titnagiukas. Galbūt kam nors tai atrodo ir absurdiška, bet net ir tas smulkutis akmenėlis gali daug ką paaiškinti. Kasdamas tu turi ne tik kruopščiai ieškoti radinių, bet ir išlaikyti tinkamą kasamo paviršiaus lygumą, o be viso kito ir klausyti ekspedicijos vadovo nurodymų.

Tačiau tai nėra tik kasimas kiaurą dieną – tai šis tas daugiau. Reikia nudirbti ir daug kitų darbų: nešioti smėlio kibirus, plauti ir rūšiuoti radinius, pasirūpinti malkomis bei paruošti maistą visai archeologų komandai. Suprantama, kad daug dėmesio, kruopštumo ir atidumo reikalaujantis darbas, kuris prasideda 8 val. ryto ir tęsiasi visą dieną, klūpėjimas ant kelių smėlyje, miegojimas palapinėse ir atsisakymas daugybės kitų miesčioniško gyvenimo privalumų gali tikti, švelniai pasakius, ne visiems mūsų visuomenės nariams.

Tikrai netikėtas radinys

Pratęsiant mintį apie asmeninę patirtį, turiu paminėti, kad pačiam teko paragauti visų išvardintų darbų. Galbūt jums kyla klausimas, ką gi man pačiam pavyko surasti? Didžiąją dalį radinių sudarė smulkios titnaginės nuoskalos, pora titnaginių skelčių, keli degę kaulo gabaliukai, dvi tūtelės, keletas suanglėjusių riešuto kevalo dalių. Bet dar liko nepaminėti keli rasti dalykėliai

Įsivaizduokite: esate tankiame miške vienui vienas, artimiausias ekspedicijos draugas už 50 metrų, o jūs kasate šurfą (t.y. žvalgomąjį „šulinėlį“, kurio tikslas – surasti įrodymų, kad toje vietoje būta akmens amžiaus gyvenvietės).

Ir staiga jūsų mentelė užkliūna už kieto, balkšvo daikto. Ištraukus pasirodo, kad tai kaulas. Per artimiausias 10 minučių iš smėlio jūs iškasate dar kelis kaulus ir palaidas jų dalis. Jūsų smegenys iškart sumeta, kad šie kaulai per daug gerai išsilaikę, kad tai būtų akmens amžiaus palikimas.

Antrasis pastebėjimas – jie yra per smulkūs, kad tiktų suaugusiam žmogui. Ir galiausiai – jūs juos dar atidžiau apžiūrite ir nustatote, kad tai ilgieji galūnių kaulai. Jums kyla klausimas: o kur gi kaukolė? Tačiau toliau kastis neleidžia iš anksto numatytas tyrinėjimo plotas…

Nunešus šiuos kaulus į stovyklą ir parodžius išmanantiems, paaiškėja, kad tai yra stirnos kaulai. Kyla klausimas, ką gi jie ten veikė, sukrauti vienas šalia kito?

Labiausiai tikėtina, kad koks nors brakonierius po savo nešvaraus darbelio čia paslėpė įkalčius. Bet dabar galiu būti ramus – nes šie mano rasti stirnos kauleliai atsigulė amžinojo poilsio į Jonavos krašto muziejų.

Įspūdinga patirtis

Visa savaitė praleista miške, miegas palapinėse, kai girdi kiekvieną naktinį garselį – visa tai žmogui suteikia šį tą daugiau, nei jis supranta. Reikia pačiam tai patirti – kad suprastum, koks apima jausmas, kai į savo rankas paimi titnago gabalėlį, kurį prieš tūkstančius metų laikė kitas žmogus – žmogus, kuris yra mūsų protėvis.

Kai į savo rankas paimi suanglėjusį riešuto kevalą, kurį prieš tūkstančius metų lukšteno kitas žmogus – pajunti tikrą ryšį su praeitimi. Kai visą savaitę praleidi toje vietoje, kurioje tam tikrą laiką prabuvo ir akmens amžiaus gyventojai, tau nekyla jokių abejonių, kad archeologija – tai ne vien kasimas, ne vien radinių rūšiavimas, ne vien turiningas laiko praleidimas – tai tikrai daug daugiau.

Ir kai naktį pakelį akis į dangų, kuriame pro medžių šakas švyti žvaigždės, pasijunti lyg būtum tas žmogus, prieš tūkstančius metų skaldęs titnagą, kurio nuotrupas radai bekasdamas, lyg būtum tas žmogus, lukštenęs riešuto kevalą, kurio trupinius paėmei į rankas.

Tada pajunti tikrą ryšį su anuometiniu žmogumi – nes ir jis prieš tūkstantmečius žiūrėjo į tą patį dangų, į kurį dabar žiūri tu.

Visa ši patirtis, kurios pasisėmiau per archeologinių kasinėjimų savaitę, man labai pasitarnaus ateityje (atsižvelgiant į tai, kad dabar esu tik dešimtokas), kai turėsiu rinktis, ką noriu studijuoti ir veikti gyvenime. Be visų mokslinių ir teorinių dalykų, sužinotų per tą savaitę miške, aš supratau dar šį tą: archeologija nėra vien tik mokslas, tai – ir gyvenimo būdas, ir pomėgis, ir artimesnis susipažinimas su mūsų pačių praeitimi.

Norėdami komentuoti turite prisijungti.
Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.